Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus ir pasiekti vyresniojo amžiaus žmonių auditoriją, Nacionalinis transplantacijos biuras nutarė šių metų Europos ir pasaulio organų donorystės dieną paminėti neįprastoje – sakralioje – aplinkoje. Spalio 13-ąją, sekmadienį, ši diena iškilmingai ir prasmingai buvo paminėta Vilniaus Arkikatedroje ir Šv. Jonų bažnyčioje.
„Neįprasta vieta kalbėti apie organų donorystę buvo pasirinkta neatsitiktinai, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Rasa Pekarskienė. – Priežastys, kodėl taip pasielgta, buvo kelios: visų pirma – katalikų Bažnyčia pritaria organų donorystei – kaip kilnaus dovanojimo aktui, nes tai – paskutinė mirusiojo dovana sunkiai sergantiems žmonėms.
Bendraudami su visuomene cituojame Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad „donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui“. Antra priežastis – tikslinė auditorija, į kurią norėjome kreiptis. Įžvelgiame paradoksalią situaciją: nors pasirašančiųjų sutikimus donoro kortelei gauti skaičius didėja, mirusiųjų artimieji, į kuriuos medikai kreipiasi dėl donorystės, vis dar neretai išreiškia nesutikimą donorystei“.
Kodėl, viena vertus, visuomenė yra geranoriškesnė, altruistiškesnė, ir sutikimą organų donorystei po savo mirties pasirašo dažniau, kita vertus – kai paprašoma padovanoti mirusiųjų organus donorystei, vis dar sulaukiama prieštaravimo?
Sutikimą donorystei po savo mirties dažniausiai pasirašo 18-40 metų žmonės. O dėl mirusiojo organų padovanojimo donorystei gydytojams tenka kreiptis ir į vyresnius žmones: į mirusiųjų sutuoktinius – nes į juos, vadovaujantis teisės aktais, pirmiausia reikia kreiptis, į tėvus – kai mirusysis neturi sutuoktinio ar pilnamečių vaikų.
Vyresniojo amžiaus žmonių požiūris į organų donorystę, deja, dar nėra toks palankus. „Todėl jautriam renginiui pasirinkome bažnyčios erdvę – kad vyresnieji įsiklausytų į organų donorystės žinią, kuri nuskambėtų ir iš kunigų lūpų“, – sako R.Pekarskienė.
Dėl galimybės suorganizuoti iškilmes buvo kreiptasi į Vilniaus Arkikatedrą ir Šv. Jonų bažnyčią. „Nuoširdžiai dėkojame abiejų šventovių dvasininkams, kad patikėjo, kokia kilni, graži ir prasminga mūsų idėja, jai pritarė ir sutiko mus įsileisti“, – sako R.Pekarskienė.
Organų donorystė: ir netektis, ir viltis
Šv. Jonų bažnyčioje vykusiame renginyje „Yra gyvenimas ir po mirties“ transplantacijų Lietuvoje pradininkas profesorius Vytautas Sirvydis, ne kartą laikęs širdį savo rankose ir išgelbėjęs ne vieną dešimtį žmonių, sakė: „Dvidešimtajame amžiuje gydytojai, pasinaudoję per šimtmečius pasiektais medicinos ir apskritai mokslo pasiekimais, sukūrė metodus ir galimybę beviltiškai sergantį organą pakeisti sveiku. Tai iš tikrųjų nepaprasta, bet labai reikalinga“.
Į Šv. Jonų bažnyčią atvyko ir žmonės, kuriems persodintas koks nors organas. Suprantama, kad nėra paprasta dalintis savo gyvenimo ir ligos istorija, tačiau šie žmonės yra geriausias organų donorystės pavyzdys. Juk regėdami žmones po širdies, kepenų, inksto transplantacijų, suprantame, jog tai išties yra stebuklas, ką gali dabartinė medicina.
23 metų vilnietis Mantas Razgaitis su donoro širdimi krūtinėje gyvena jau antrus metus. Širdies liga vaikinui buvo diagnozuota paauglystėje – kai jam buvo vos 16 metų.
„Iki tol jokių širdies problemų neturėjau. Tik atlikus širdies echoskopiją buvo nustatyta, kad išsiplėtęs kairysis širdies skilvelis“, – prisimena Mantas. Nors tiksli ligos priežastis neaiški, tikėtina, kad komplikacijas sukėlė persirgtas gripas.
Diagnozavus širdies ligą buvo skirtas medikamentinis gydymas, nuolatinė priežiūra, reguliarūs sveikatos tikrinimai, taip pat ribotas fizinis krūvis. Buvo tikimasi, kad širdies veikla gali stabilizuotis, o raumuo – atsigauti.
Besimokant dvyliktoje klasėje būklė ėmė staigiai prastėti. Vaikinas buvo įrašytas į širdies transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Kol atsiras širdies donoras, gydytojai nutarė prijungti dirbtinę širdį, su kuria Mantas gyveno trejus metus. „Apsipratau su ja, jaučiausi gerai, – sako jis.
Tačiau po trejų metų „sustreikavo“ ir dirbtinė širdis. Gedimas buvo sudėtingas, prireikė skubios širdies transplantacijos. „Laikas, kol sugedo dirbtinė širdis ir kol atsirado mano širdies donoras – vos keturios paros! Tačiau tos paros buvo labai sunkios: sudėtingiausia buvo susitaikyti su žinia, kad reikia laukti nežinant, ar išvis pavyks sulaukti donoro širdies“, – prisimena Mantas.
Vilniečiui Stasiui Bareikiui prieš 11 metų buvo atlikta kepenų transplantacija. Dabar vyrui – 67 metai. Apie tai, kad kažkas negerai su kepenimis, Stasys sužinojo gydydamasis kitą ligą. Diagnozuoto kepenų vėžio operuojant nebuvo įmanoma pašalinti, todėl liko vienintelė išeitis – kepenų transplantacija.
Šiuo metu Stasys džiaugiasi puikia sveikata ir galimybe nors kažkiek atsidėkoti už gautą neįkainojamą dovaną – donorinį organą. Todėl jis nedvejodamas priėmė Nacionalinio transplantacijos biuro kvietimą atvykti į Organų donorystės dienos minėjimą: „Žinoma, atvyksiu! Juk čia ne mano vieno reikalas, reikia žmonėms aiškinti apie transplantacijas. Svarbu ir tai, kad Jėzus pasiaukojo visai žmonijai. O žmogus, aukodamas organų donorystei, gali išgelbėti septynis sergančiuosius“.
Jolita Kremerytė su transplantuotu inkstu gyvena tryliktus metus. Ši moteris – tikras stebuklas: po inksto transplantacijos ji susilaukė dviejų vaikučių. Ir ji yra pirmoji, kuri po inksto transplantacijos gimdė natūraliai. Dabar ji jaučiasi gerai, namuose padeda visi vaikai, nes jų Jolita turi net penkis.
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ vadovė Aušra Degutytė kreipėsi į renginio dalyvius ir paprašė aptarti organų donorystės temą su savo namiškiais. Ši diena – puiki proga tokiam pokalbiui.
Inesa Lengertienė į renginį atvyko kartu su mirusio vyro mama ir brolio šeima. Inesa sutiko savo mirusio vyro organus padovanoti transplantacijai. Nepaprastai jautriai kalbėjusi apie savo ir visos šeimos nelaimę, moteris sakė, kad ji yra rami dėl tokio sprendimo: „Mes su vyru buvome apie tai kalbėję. Tąkart aš net suabejojau, ar sutikčiau, kad mano organus kažkam persodintų. O jis tada pasakė – o jei sirgtum ir lauktum pati, kaip tada būtų? Tuos jo žodžius aš ir prisiminiau, kai gydytojai paklausė dėl donorystės“.
Moteris neslėpė, kad jai yra tekę išgirsti ir kandžių replikų iš aplinkinių: „Jau per laidotuves kalbėjo, kad išdalinau savo vyrą. Bet aš remiuosi į vyro šeimą – jie mane palaiko. Vieni kitus mes palaikom. Ir nesigailim savo poelgio“.
Renginyje kalbėjęs kunigas Eugenijus kvietė melstis už donorystę, už donorus, kurių organai išgelbėjo gyvybę, ir už tuos, kurie gyvena su transplantuotais organais.
Renginio viešnia – lietuvių liaudies folkloro ambasadorė pasaulyje Veronika Povilionienė susirinkusiems padovanojo dainą, nuaidėjusią bažnyčios skliautais. Ji sukūrė jautrią, šiltą ir pagarbią atmosferą, kurioje ir tęsėsi visas renginys.
Šv. Jonų bažnyčioje eksponuota jaunos menininkės Austėjos Šeputės paroda, skirta organų donorystei, sulaukė didelio tikinčiųjų dėmesio. Tokia neįprasta meno forma sudomino ir mažuosius, ir jų tėvelius.
Renginį užbaigė Karoliniškių muzikos mokyklos jaunių choras „Cantica“, atlikęs Editos Vaitkevičiūtės-Liaudanskienės dainą „Paliesk mano sielą“. Choro vadovė Diana Mikienė, chormeisterė Gražina Gumuliauskienė, koncertmeisterė Aušra Guobienė.
Priminė popiežiaus žodžius apie donorystę
Vilniaus Arkikatedroje vyko šv. Mišios, kurių metu buvo meldžiamasi už organų donorystę: už asmenis, kurių organai padovanojo galimybę gyventi kitiems žmonėms; už mirusių donorų artimuosius, sunkią gyvenimo akimirką priėmusius kilniausią sprendimą; už visus specialistus, dalyvaujančius atsakingame organų donorystės ir transplantacijos procese. Šv. Mišias aukojo J. E. arkivyskupas Gintaras Grušas.
Suderinus su Bažnyčios vadovais, buvo gautas leidimas po šv. Mišių apie organų donorystę pakalbėti dviem žmonėms – inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkui profesoriui Baliui Dainiui ir Rimvydui Vekerotui, kuriam prieš 13 metų buvo transplantuota donoro širdis.
Prof. B.Dainys prisiminė, kokia buvo transplantacijų Lietuvoje pradžia. Jis pasidžiaugė, kad dabar viskas pasikeitę, ištobulėję, ir gydytojams, kurie atlieka transplantacijas, nebereikia kalbėtis su artimaisiais, nes tai yra nepaprastai sunku. Profesorius prisiminė, kaip viename pasauliniame transplantologų kongrese kalbėjęs popiežius Jonas Paulius II pasakė, kad organų donorystė yra aukščiausia meilės išraiška artimajam. Pakvietęs visada prisiminti šiuos žodžius, parodė savo donoro kortelę, kurią visada nešiojasi kišenėje, ir pakvietė jo pavyzdžiu pasekti visus žmones – pasirašyti sutikimą donorystei.
Rimvydas Vekerotas, 13 metų gyvenantis su transplantuota širdimi, papasakojo savo ligos istoriją: „Labiausiai troškau atsikelti po transplantacijos. Mane palaikė mintis, kad privalau iškęsti transplantaciją ir pasveikti, nes privalau užauginti sūnų. Taip ir atsitiko. Dabar sūnui 13 metų“.
Per renginius bažnyčiose buvo pasirašyta 50 sutikimų donoro kortelei gauti. Elektroniniu būdu per savaitgalį sutikimą užpildė 75 žmonės.
