Tačiau norinčiųjų patekti pas gydytoją nė kiek nesumažėjo. Čia suvažiuoja ligoniai iš visos Lietuvos, o eilėje jiems tenka laukti bent tris ar keturis mėnesius.
O onkologiniams pacientams yra taikomas vadinamasis „žaliasis koridorius“. Tai reiškia, kad jiems pagalba yra suteikiama greičiau nei kitiems ligoniams.
Įvairūs skausminiai sindromai, ūmus skausmas, trišakio nervo neuralgija,– tokios diagnozės taip pat greičiau atveria ligoniams duris į Skausmo medicinos centrą.
Prieš 25-erius metus Vilniuje įkurta Skausmo klinika buvo pirmoji Lietuvoje, o dabar šalyje yra ne vienas toks centras.
Profesorė Jūratė Šipylaitė pasakojo, kad skausmo medicinos paslaugų šalyje dar labai trūksta.
„Lietuvoje dar yra didelis poreikis gydyti skausmą, todėl turėtų būti kur kas daugiau skausmo medicinos kabinetų, jie galėtų įsikurti netgi poliklinikose“, – pasakojo J.Šipylaitė.
Stengėsi užbaigti žmonos pradėtus darbus
Atvykęs į spaudos konferenciją, skirtą paminėti pirmosios šalyje Skausmo klinikos 25-mečiui, buvęs jos vadovas docentas Alis Baublys prisiminė, kokie sunkūs buvo pirmieji žingsniai.
Jis prisipažino, kad didžiausias postūmis domėtis šia nauja sritimi buvo jo žmonos Janės Baublienės veikla. 2006-aisiais mirusi Vilniaus universiteto Santariškių klinikų anesteziologė reanimatologė J. Baublienė paliko didelį būrį mokinių. Ji mėgo sakyti studentams, kad skausmo malšinimas yra dieviškas darbas. Ji buvo skausmo medicinos pradininkė Lietuvoje.
1994 metais J.Baublienė tapo pirmosios šalyje Skausmo klinikos vadove. Ši klinika tuometinėje Santariškių ligoninėje įsikūrė viename kabinete. Vilnietės gydytojos iniciatyva vėliau skausmo klinikos buvo įsteigtos Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ligoninėse.
Didžiausios bėdos – dėl stuburo ir sąnarių
Nuo to laiko Santaros klinikose daug kas pasikeitė. Anksčiau Skausmo klinikoje didžiąja dalį pacientų sudarė onkologiniai ligoniai, o dabar – žmonės, kenčiantys nuo lėtinio skausmo dėl lėtinių degeneracinių ligų, tai – įsisenėję ir negrįžtami pokyčiai, pavyzdžiui, stuburo kanalo ar tarpslankstelinių angų susiaurėjimas ( stenozė), taip pat tarpslankstelinius sąnarius pažeidžianti artrozė.
Tai – priežastys, dėl kurių žmones vargina nuolatinis ar dažnai pasikartojantis nugaros ir galūnės skausmas.
Tokiais atvejais įmanoma tik iš dalies sumažinti skausmą netgi taikant intervencines skausmo malšinimo procedūras.
Docentas A. Baublys prisiminė, kad kai kurie medikai stengdavosi padėti ligoniais įvairiais būdais. Bet tai buvo atskirtų specialistų pastangos, nes nebuvo specializuoto centro.
„Mes tik žinojome, kad Vakaruose yra skausmo klinikų. Atkūrus Nepriklausomybę, mums padėjo specialistai iš Skandinavijos, JAV ir kitų šalių. Mūsų ligoninės gydytojai galėjo stažuotis užsienio klinikose, atsivežti namo naujų žinių. Organizuota skausmo gydymo pagalba – toks buvo mūsų tikslas, kuriant naują kliniką“, – pasakojo A.Baublys.
Naudojama šiuolaikinė įranga
Tokia tarnyba Santaros klinikose veikia ne vieną dešimtmetį. Čia taikomi šiuolaikiniai metodai, slopinantys skausmą. A.Baublys pasakojo, kad apie kuriuos metodus vilniečiai medikai galėjo tik pasvajoti, kad tai bus kada nors taikoma Lietuvoje.
Šiuolaikinės intervencinės procedūros atliekamos, taikant ultragarsą, taip pat rentgeno aparatą.
Yra procedūrų, kurios trunka vos kelias minutes, bet yra ir tokių, kurios tęsiasi valandą ir daugiau. Atlikus procedūrą, pacientas kurį laiką yra stebimas. Tai padeda įvertinti gydymo efektyvumą.
VUL Santaros klinikų Skausmo medicinos centro vadovas Alfredas Vaitkus neslėpė, kad kasdien būna nemažai iššūkių.
„Mes stengiamės paveikti skausmo priežastį ir reguliuoti skausmo pojūtį. Jei pacientui procedūrą parinkome klaidingai, gali būti prastas rezultatas. Todėl turime palaukti, kad galėtume įsitikinti, ar reikia koreguoti vaistų skyrimą, ar taikyti naują procedūrą“, – pasakojo A.Vaitkus.
Skausmas užvaldo visas mintis
Skausmas – tai ypatingas pojūtis, jį lemia ne tik fizinės priežastys, bet ir emocijos. Todėl daug kas priklauso nuo paciento asmenybės, išsilavinimo, požiūrio į save.
Skausmas yra skirtingai toleruojamas kaip ir bet kuris stresą sukeliantis veiksnys.
Kadangi žmonės turi skirtingą skausmo slenkstį, jie individualiai reaguoja į skausmą.
Kartais žmonės sugeba prisitaikyti ir gyventi su skausmu, jie supranta, kad nėra kitos išeities. Kartais nereikia jokių vaistų, užtenka kai ką pakeisti dienotvarkėje, atsisakyti kai kurių įpročių.
Medikų požiūriu, jei skausmas nėra stabdys, nereikia jo gydyti, nes yra labai daug priežasčių, kodėl skauda. Kita vertus, jei skausmas yra nevaldomas, gyvenimas gali tapti pragaru.
Skausmas gali viską atimti iš žmogaus, užgožti jo mintis ir jausmus, įkalinti tarp keturių sienų, atskirti nuo draugų ir artimųjų.
„Pagrindinis kriterijus, ar reikia malšinti skausmą, yra tai, kaip žmogus jaučiasi. Mes gydome ne organizmo pakitimus, o grąžiname gebėjimą kokybiškai gyventi“, – pasakojo A.Vaitkus.
Nėra tyrimų, kurie parodytų, ar skauda
Skausmo gydymas – tai paslaptinga sritis, nes gydyti tenka tai, ko neįmanoma fiksuoti jokiais objektyviais metodais. A.Vaitkus priminė, kad skausmas – yra tai, ką jaučia kitas žmogus. Iki šiol nėra laboratorinių metodų ar vizualinių tyrimų, kurie padėtų išmatuoti skausmo intensyvumą. Todėl yra taikomi specialūs testai.
Kartais specialistai pastebi tam tikrų paradoksalių situacijų, pavyzdžiui, yra smarkiai išplitusi liga, tačiau pacientas nesiskundžia dėl didelių fizinių skausmų.
Būna ir taip, kad organinis pakitimas vos pastebimas, tik nedidelis nervo užspaudimas, o paciento skausmai – milžiniški. Kartais tikrąją skausmą priežastį būna sunku surasti, nes netgi neaišku, kur jos ieškoti.
A.Vaitkus priminė, kad auksinis standartas skausmo medicinoje – vertinti tai, ką jaučia pacientas. Tuo tikslu yra naudojamas tam tikros skalės, pagal kurias pacientas turi pasakyti, koks yra skausmo stiprumas, koks jo pobūdis.
Ypač svarbu nustatyti, ar jausdamas skausmą žmogus gali miegoti, judėti, dirbti, ar gali susitvarkyti buitį, kiek pakinta jo įprastas gyvenimas dėl skausmo.
Pagal tai yra vertinama, kiek skausmas trukdo gyventi. Kitų objektyvių rodiklių, kurie atspindėtų skausmą, nėra. Todėl skausmo medicinos specialistams yra svarbu suprasti pacientą ir mokėti bendrauti.
Baimė, kad ligonis taps narkomanu, niekur nedingo
Pagal opioidinių preparatų vartojimą medicinoje Lietuva prieš keletą dešimtmečių atrodė labai liūdnai. Tai liudijo, kad netgi gydytojai neskiria stiprių vaistų vien dėl baimės, kad ligoniams gali išsivystyti priklausomybė.
Docentas A.Baublys pasakojo, kad medicininiais tikslais dar prieš penkerius metus Lietuvoje opioidinių medžiagų buvo vartojama du-tris kartus mažiau nei Vakarų šalyse. Baimė, kad ligonis gali tapti narkomanu, vis dar yra būdinga mūsų šalies medikams, nors šiuolaikiniai opioidiniai analgetikai yra saugūs.
Tačiau ne visos šalys mums gali būti pavyzdžiu. JAV ir kai kuriuose ES šalyse stebima liūdna tendencija, kai pacientams yra būtina detoksikacija dėl vaistų vartojimo.
Šių šalių medikai muša pavojaus varpą. Mat dėl lėtinio skausmo pradėję vartoti receptinius opioidus pacientai, net ir pagydžius skausmo priežastį ir praėjus skausmui, patys nesugeba nutraukti vaistų vartojimo. Jiems būtina medikų pagalba.
Kanapių atėjimas sukels sumaištį
Kanapių atėjimas į šiuolaikinę mediciną – dar vienas iššūkis, su kuriuo ateityje susidurs skausmo medicinos atstovai visame pasaulyje.
Kanapės turi veikliųjų medžiagų, slopinančių skausmą, todėl vis daugiau pinigų skiriama moksliniams tyrimams.
„Tik laiko klausimas, kada bus sutvarkyta įstatymų bazė ir bus pateikta mokslu pagrįstų faktų, kokioms pacientų grupėms geriausiai tinka kanapės.
Bėda yra tie pacientai, kurie stengiasi patys gydytis kanapėmis. Tokios savigydos neturėtų būti, nes tai yra pavojinga“, – įspėjo gydytojas A.Vaitkus.
