Verslininkas, buvęs Kauno turizmo informacijos centro vadovas 42 metų S.Sidaravičius pabrėždamas investicijas ir dividendus galvoje neturėjo materialių dalykų.
„Kai matau karo pabėgėlius, tarp jų ir vaikus, kai išklausau į sunkią, jo nuomone, net beviltišką, padėtį patekusio jaunuolio istoriją, suprantu, kad gyvenu labai gerai. Tai neleidžia tapti niurzgaliumi, kokių, deja, mūsų visuomenėje labai daug.
Savanorystė ir donorystė padeda neapaugti nuobodybės kerpėmis ir duoda tai, ko už jokius pinigus nenusipirksi, – jausmą, kad kitam žmogui padėjai atgauti gerą savijautą ar išsaugoti gyvybę. Kai tai suprantu, pats gyvenimo džiaugsmo atgaunu dešimteriopai“, – sakė kaunietis.
Vyras džiaugėsi, kad anksčiau įsigalėję stereotipai apie kauniečius, ypač apie jaunus žmones, kad jie abejingi kitų žmonių bėdoms, ciniški, neslepia priešiškumo kitų tautybių ar rasių žmonėms, jau neatitinka tikrovės.
Anot S.Sidaravičiaus, jauni žmonės per pastarąjį dešimtmetį Kaune smarkiai pasikeitė. Pokyčiai vyksta į gerąją pusę – netrūksta nesavanaudiškų moksleivių, studentų, kitų žmonių, kurie turi atsakomybės, atjautos jausmą ir didelį norą pagelbėti kitiems.
– Kodėl manote, kad stereotipai apie Kauno jaunuomenę, kaip apie abejingus, ciniškus ir daiktus vertinančius žmones, yra atgyvenę?
– Matau, kaip pasikeitęs jaunimas nuo tų posovietinių, arba kapitalizmo atkūrimo, laikų, kai pats buvau jaunas, kokie tada buvo mano bendraamžiai. Juk daugelio jų svajonės būdavo įsigyti bent jau nesurūdijusį „Opel“ ar „Volkswagen Golf“ automobilį, „įkalti“ alaus ir „nukabinti“ merginų.
Dabar matau visiškai kitokį vaizdą. Neseniai buvau maloniai nustebintas išvydęs, kaip dvi turistės užsienietės dviratininkės sunkiai ropštėsi požemine perėja iš senamiesčio. Tai iš tiesų nevykusiai įrengta, turistams su dviračiais ypač nepatogi perėja.
Be jokio prašymo ar raginimo prie moterų prišoko du jaunuoliai, padėjo persikelti su dviračiais per perėją su visa manta.
Kai šią vasarą Kaune reikėjo savanorių, kurie galėtų pagelbėti karo pabėgėlių vaikams Raudonojo Kryžiaus stovykloje, atėjo daug savanorių jaunuolių. Prie manęs priėję keli pabėgėliams padedantys savanoriaujantys užsieniečiai stebėjosi jaunų kauniečių supratingumu, tolerancija.
Pabėgėliams iš mūsų jaunimo neteko išgirsti užgaulių žodžių, rasistinių užuominų. Tai tikrai verčia didžiuotis jaunąja karta. Manau, geras pavyzdys pamažu užkrės vis daugiau jaunimo. Tai pakeis visą mūsų visuomenę.
Smagu, kad ir Jaunimo linijos talkininkai, ir kraujo donorai, kiek matau, daugiausia yra jauni žmonės.
– Kraujo esate davęs daugiau nei šešiasdešimt kartų, donoru tapote sulaukęs vos 18 metų. Kas paskatino jūsų donorystę – avarija ar koks kitas artimą žmogų ištikęs nelaimingas atsitikimas?
– Apie kraujo donorystę girdėjau nuo mažens. Pirmąkart kraujo daviau, kai man sukako 18 metų. Tiesa, už pinigus. Studentui juk reikėjo kaip nors verstis.
Bet už gautus pinigus nusipirkau brangų kepsnį, suvalgiau, ir tiek. Supratau, kad iš kraujo donorystės nepralobsiu. Ir nuo to laiko duodu kraujo be jokio užmokesčio, tiek, kiek galima, nepakenkdamas savo sveikatai.
Ne kartą esu gavęs žinią, kad trūksta trečios grupės rezus minus kraujo. Mano kraujo grupė būtent tokia.
Prisimenu, prieš keliolika metų skubėjau duoti kraujo nukraujavusiai gimdyvei. Prieš kelerius metus kraujo prireikė į avariją patekusiam sunkiai sužalotam žmogui.
Yra tekę vykti duoti kraujo žmogui, kuris patyrė sunkią traumą. Ir šią savaitę skubėjau į kraujo priėmimo punktą, nes pritrūko mano grupės kraujo.
Nors nežinau ir niekada nesužinosiu, kam konkrečiai duodu kraujo, jeigu man pavyko išgelbėti bent vieno žmogaus gyvybę, esu labai laimingas ir žinau, kad gyvenu prasmingai.
Aplinkinius taip pat skatinu tapti kraujo donorais ir padėti kitiems. Patikėkite, gerumas sugrįžta su kaupu.
– Minėjote vasaros stovyklą karo pabėgėlių vaikams. Kada ji vyko, kokių įspūdžių patyrėte?
– Stovykla vyko Kaune liepos mėnesį. Kaip minėjau, daugiausia dirbau su pabėgėlių vaikais.
O mažiesiems svarbiausia paprasti dalykai – kad gautų ledų, žinotų, kur galima maudytis, išvystų įdomias vietas, turėtų galimybę žaisti.
Man labai pravertė rusų kalbos žinios, nes buvo pabėgėlių ir iš Rusijos, Ukrainos, net Baltarusijos.
O įspūdžiai – nepakartojami. Bendravimas su pabėgėliais kitaip sudėlioja gyvenimo vertybes. Antai pabėgėlis iš Indijos – linksmas, išsišiepęs iki ausų vaikas, nors nežino, ar kitą dieną gaus valgyti. Tada supranti, kad mes gyvename labai gerai ir neturime moralinės teisės skųstis, jog mums vis negana drabužių, kitų daiktų, pinigų.
– Viena jūsų veiklos sričių – darbas Jaunimo linijoje.
Ką dažniausiai patariate jaunuoliams, kurie sako, kad jie nemato prasmės gyventi, nes nusigręžė draugai, paliko draugė ar draugas?
– Kiekviena situacija – savita. Tokiais atvejais, kuriuos paminėjote, patariu pereiti per Onkologijos klinikų skyrių ir pažiūrėti į ten gydomus žmones, o tada pagalvoti, ar tikrai būtent tavo bėda yra didžiausia?
– Suprantu, kad svarbu išlaikyti atstumą bendraujant su tuo, kuris kreipiasi psichologinės pagalbos. Bet esate žmogus, ne akmuo, visiškai savo jausmų išvengti juk neįmanoma?
– Jausmai dažniausiai užplūsta jau padėjus telefono ragelį. Tada gali juos išlaisvinti. Pamenu, kartą kalbėjausi su savo problemas išsipasakojusiu jaunu kaliniu.
O kalinimo įstaigoje pokalbio laikas labai ribotas. Prižiūrėtojas pasakė, kad laikas baigėsi, pertraukė beveik per pusę pokalbio sakinio.
Dėdamas ragelį jaunuolis ištarė man: „Aš už jus pasimelsiu.“ Tie paprasti žodžiai sukrėtė iki sielos gelmių.
