Vokietijoje, Berlyne, įsikūrusi iš Šakių kilusi mokslininkė, elgsenos ekonomikos specialistė A.Kajackaitė iki šiol jau buvo atlikusi ne vieną eksperimentą, bet daugiausia dėmesio sulaukė po tyrimo, kuris atskleidė skirtingą aplinkos temperatūros poveikį vyrų ir moterų veiklai.
Su amerikiečiu Tomu Changu atliktas eksperimentas parodė, kad moterys matematikos uždavinius sprendžia prasčiau nei vyrai, kai aplinkos temperatūra žemesnė, o aukštesnėje nei 24 laipsniai temperatūroje – taip pat, kaip ir vyriškosios lyties atstovai.
Mokslininkė mano, jog tai gali padėti moterims, kurios darbovietėje kenčia dėl per šaltų patalpų, – jos gali darbdaviams pagrįsti, kad nuo temperatūros biure priklauso jų darbo rezultatai.
A.Kajackaitė, neseniai viešėjusi gimtinėje, papasakojo, kaip prasidėjo jos, kaip mokslininkės, kelias ir kokius tyrimus ji atlieka.
– Ar studijuodama įsivaizdavote, kad veiksite ką nors panašaus?
– Manyčiau, kad šis mano kelias prasidėjo, kai man buvo vos šešeri. Šakių „Varpo“ vidurinėje mokykloje visus 12 metų daug mokiausi, visada buvau geriausia klasėje, dalyvaudavau olimpiadose. 11–12 klasėse stengiausi dar labiau, nes norėjau įstoti į ekonomiką. Dvi vasaras ruošiausi istorijos ir matematikos egzaminams.
Pradėjusi studijuoti ekonomiką gal ir maniau, kad būsiu mokslininkė, bet neatmečiau galimybės, kad dirbsiu centriniame banke. Bet trečią kursą praleidau Vokietijoje, praktiką atlikau banke ir supratau, kad tai – ne man.
Ketvirtaisiais studijų metais turėjome lošimų teorijos kursą, ir mane šis dalykas labai sudomino.
Pirmame magistrantūros studijų kurse Vokietijoje per elgsenos ekonomikos paskaitą suvokiau, kad tai – mano dalykas. Kai anksčiau dėstytojai teigdavo, kad visi žmonės yra racionalūs ir savanaudžiai, nesuprasdavau, kaip tai gali būti.
Apsidžiaugiau, kad per magistantūros studijas apie žmogų kalbama ne tik kaip apie racionalų ir savanaudį. Pradėjau daugiau tuo domėtis, kiek galėjau pasirinkti elgsenos ekonomikos paskaitų, tiek jų ir rinkausi.
Užsidegiau daryti eksperimentus. Atėjusi į laboratoriją supratau: čia aš turiu būti.
Taigi nuo 2011 metų ir atlieku įvairius eksperimentus.
– Esate elgsenos ekonomikos specialistė. Kuo patraukė ši veikla?
– Nors mokykloje labiausiai mėgau matematiką ir istoriją, kažkuriuo momentu supratau, kad nesu žmogus, galintis vien uždavinius spręsti, – mane domino žmonės. Ekonomika, viena vertus, apie žmones, kita vertus, joje esama matematikos. Elgsenos ekonomikoje sutelpa viskas, ko aš norėjau.
Klasikinė ekonomika remiasi prielaidomis, kad žmonės yra racionalūs, savanaudžiai. Man knieti bandyti paneigti klasikinės ekonomikos aksiomas tiriant, kaip iš tiesų žmonės elgiasi. Kai kurie mano tyrimai paremti grynąja matematika, bet kartu mes einame į laboratoriją ir darome eksperimentus.
– Kaip jums su T.Changu kilo idėja daryti tyrimą apie aplinkos temperatūros poveikį vyrų ir moterų produktyvumui?
– Apie šį tyrimą pasakojau, man atrodo, jau tikrai šimtą kartų. (Juokiasi.) Susitikę su mokslininkais mes kalbame apie įvairiausias idėjas, bandome tartis dėl bendrų projektų.
Kai vienas kolega pasiūlė susipažinti su T.Changu, tuo metu atlikau eksperimentus apie melo kainą, jis – apie aplinkos taršą. Tomas manęs paklausė, ar žinau, kad moterims labiau patinka šiltesnėje aplinkoje, o vyrams – vėsesnėje.
Ėmėme tuo domėtis: perskaitėme krūvą mokslinių straipsnių, metaanalizių, bet niekur neradome, kad būtų tirta, kaip temperatūra veikia vyrų ir moterų produktyvumą.
Esama apklausų, rodančių, kad moterims patinka šilčiau, bet niekas netikrino, ar aukštesnė temperatūra veikia jų produktyvumą. Supratome, kad tai reikia padaryti mums.
– Kaip manote, kodėl šis tyrimas tapo toks populiarus?
– Tyrimas apie temperatūros įtaką vyrų ir moterų produktyvumui – devintas mano atliktas, bet sulaukęs ypatingo dėmesio.
Kai apie vieną mano tyrimų parašė itin reikšmingas Amerikos ekonomikos žurnalas „American Economic“, tai buvo labai svarbi publikacija mano karjerai, bet juo plačiau niekas nesusidomėjo, o apie pastarąjį pasklido garsas po visą pasaulį.
Tomas rinko informaciją, kokiose šalyse apie šį eksperimentą kalbėta, ir rado, kad apie mus parašyta per 400 straipsnių daugiau nei 50 šalių, tarp jų Rusijoje, Kinijoje, Indijoje, Korėjoje, Japonijoje ir net Nigerijoje.
Pajutau, kad tyrimas bus populiarus, kai vienoje konferencijoje po šio projekto pristatymo žmonės vis ėjo prie manęs pasikalbėti, kokia aplinkos temperatūra jų namuose, atostogų nameliuose, moterys sakė, kad apie šį tyrimą papasakos savo vyrams.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai atliekant šį tyrimą?
– Esu atlikusi per 20 skirtingų eksperimentų, kiekviename jų dalyvavo apie 600 žmonių, todėl turiu nemažai patirties. Vis dėlto šį kartą buvo vienas iššūkis, kai tyrimo metu turėjau visą dieną būti laboratorijoje ir temperatūros pokyčius (nuo 16 iki 33 laipsnių) patirti savo kūnu.
Tai nebuvo lengva. Eksperimento dalyviai laboratorijoje išbūdavo tik valandą, o aš kasdien dariau šešias valandas trunkančias sesijas.
– Ar pačiai šis eksperimentas irgi buvo įdomiausias?
– Pagrindinė mano tyrimų tema – melavimas ir melo kaina. Viskas, kas su tuo susiję, man įdomiausia. Negaliu pasakyti, kad tyrimas apie aplinkos temperatūrą neįdomus, tačiau temoje apie melą yra daugiau kur gilintis.
Įdomiausią eksperimentą apie melą dariau 2015 metais. Mes tyrėme, ar žmonės meluos daugiau už didesnę pinigų sumą. Davėme studentams mesti kauliuką, ir jie turėjo pasakyti, koks skaičius iškrito: jei pasakys, kad 5, gaus pinigų.
Mes nežinojome, kas meluoja, o kas ne, bet yra matematinė tikimybė, kad šešiolikai procentų eksperimento dalyvių turėtų iškristi 5.
Jeigu žmonėms iškrito šiek tiek daugiau, galima spręsti, kad jie nemelavo, o kuo daugiau procentų studentų, sakančių, jog jiems iškrito 5, tuo labiau tikėtina, kad jie meluoja. Darėme kelias eksperimentų sesijas ir kiekvienoje jų keitėme sumą, kurią gaus žmogus, teigiantis, kad jam iškrito penketas.
Jei pasakoma, kad iškrito 5, per pirmą sesiją nustatyta pinigų suma buvo 1 JAV doleris (0,88 euro), antrą – 5 JAV doleriai (4,4 euro), trečią – 20 JAV dolerių (17,59 euro), ketvirtą – 50 JAV dolerių (43,98 euro).
Tikriausiai visi mano – daugiau žmonės meluos už didesnę sumą. Dėl 1 JAV dolerio meluoti nelabai verta, o dėl 50-ies, ypač jei esi studentas, tikrai gali susigundyti apgavystei.
Todėl mes, šio tyrimo vykdytojai, nustebome padarę išvadas, kad žmonės meluoja mažiau, kai gali gauti 50 JAV dolerių. Todėl manome, kad eksperimento dalyviai bijojo būti pričiupti.
Tuomet padarėme taip, kad eksperimento dalyviai neturėtų pagrindo bijoti, kad jų neįmanoma būtų pagauti meluojant. Jie turėjo sugalvoti skaičių ir niekam jo nesakę išmesti kauliuką – jei išridentas skaičius sutaps su žmogaus sugalvotu, eksperimento dalyvis gaus 50 JAV dolerių.
Atlikę šį tyrimą pamatėme, kad už vieną dolerį žmonės meluoja mažai, o sumai didėjant daugėja ir meluojančių.
– Kaip pailsite nuo eksperimentų?
– Man patinka keliauti, įsilieti į kitą kultūrą, patirti, kaip gyvena svečios šalies žmonės.
2017 metų vasarą su draugu keliavau po Kosta Riką, Meksiką ir Kubą. Kuboje praleidau savaitę.
Ten laikas, atrodo, sustingęs, galbūt dėl komunistinio režimo. Beveik niekas nedirba, žmonės darbo metu plepa vieni su kitais – visiškas chaosas.
Namie buvau palikusi dantų šepetėlį, ėjau jo nusipirkti, o ten lentyna lūžo nuo vienos rūšies vaikiškų dantų šepetukų, suaugusiesiems nebuvo. Galbūt jie, nukraudami lentynas vienos rūšies prekėmis, nori sudaryti vaizdą, kad nieko netrūksta.
Kubos prekybos centrų lentynose vienos rūšies sulčių – keli šimtai pakelių, tos pačios rūšies konservų – milijonai skardinių.
Ten nėra interneto, o per keturis televizijos kanalus, be komunistinių žinių, daugiau nieko nerodo.
Yra ši – komunistinė – pusė, bet yra ir kita. Kuboje žmonės laimingi, spalvingai apsirengę, gatvėse šoka, šnekasi vieni su kitais. Septintą ryto jau girdi, kaip kaimynai leidžia muziką. Ten beveik nėra nusikaltimų – žmonės jaučiasi saugūs.
Susipažinome su vietos menininkais, muzikantais ir su jais susitikome ne kartą. Vienas iš atlikėjų mane pristatė kaip draugę komunistę iš Lietuvos ir pagrojo mano labai mėgstamą dainą.
Tai vieta, kur norisi sugrįžti, nes tie žmonės labai džiaugiasi gyvenimu.
Jei nuvykus į Kubą nesusipažįsti su vietos žmonėmis, nėra prasmės ir vykti.
– 1999 metais būdama šeštokė žurnalo „Rubinaitis“ leidėjams išdrįsote patarti leisti daugiau įdomesnių knygų. Ar daug skaitydavote?
– Būdama maža turėjau nuomonę apie viską. Kai man buvo ketveri, pas mus atėjo Kalėdų Senelis, ir aš supratau, kad tai – mūsų kaimynė. Aš ją kaip reikiant sugėdinau: „Kaip jūs drįstate apgaudinėt mažus, nekaltus vaikus?!“
O sesė man kumštelėjo: „Agne, nutilk. Nenori dovanų?“ Štai koks vaikas buvau.
Vaikystėje be galo daug skaičiau. Man patikdavo nunešti mokytojai krūvą perskaitytų knygų aprašymų. Neprisimenu, ką labiausiai vaikystėje mėgau skaityti, o mano paauglystės knyga – amerikiečių rašytojo Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“.
Gaila, bet šiuo metu grožinės literatūros skaitau mažiau, nes pagrindiniai skaitiniai – mokslinė literatūra. Kai mama ruošiasi skristi į Berlyną, visada paprašau, kad prigriebtų kokią knygą. Dabar skaitau Sigito Gedos dienoraščius.
