Pasak ULAC gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės, echinokokozė yra sunkus parazitinis susirgimas, kurį sukelia Echinococcus genties kaspinuočiai. Kaspinuočiai gyvena gyvūnų žarnyne, prisitvirtinę prie žarnos gleivinės. Subrendę ir prisipildę kiaušinėlių, paskutiniai nareliai atitrūksta nuo kaspinuočio kūno ir su išmatomis pasišalina į aplinką ar aktyviai iššliaužia per išeinamąją angą. Nareliams suirus, kiaušinėliai patenka ant žemės, žolės, į vandenį ir kitų aplinkos objektų.
„Žmogus užsikrečia echinokokų kiaušinėliams per burną patekus į virškinimo traktą. Kiaušinėliai į burną gali patekti nuo užterštų rankų, nuo užterštų daržovių, salotų, vaisių, uogų (taip pat ir miško uogų), vartojant vandenį iš gamtinių vandenviečių, nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų (lapių, usūrinių šunų), lupant ar apdorojant jų kailius. Ant dirvožemio, žolės, vandenyje kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi nuo kelių dienų iki metų“, – aiškino ULAC gydytoja A. Bartulienė.
Jos teigimu, didžiausią riziką užsikrėsti turi kailinių žvėrelių medžiotojai bei augintojai, veterinarijos gydytojai, asmenys, kontaktuojantys su naminiais šunimis ir katėmis, kurios gali sumedžioti graužikus, užsikrėtusius kaspinuočiais. Užsikrėtę gyvūnai kaspinuočio kiaušinėlius gali platinti 5–6 mėnesius, kartais ilgiau nei metus. Nareliams suirus iš jų pabyra šimtai kiaušinėlių, kurie jau yra subrendę, todėl pavojingi tarpiniams šeimininkams ir žmonėms. Tarpiniai šeimininkai, tai yra graužikai, kiaulės, avys, galvijai, kurie užsikrečia nuo dirvožemio, žolės, vandens, pašaro, kuriame yra kaspinuočio kiaušinėlių.
Pavyzdžiui, šunys užsikrečia suėdę echinokokų cistomis infekuotas kiaulių kepenis, kurios smulkiuose ūkiuose atiduodamos šunims, kaip netinkamos žmonių vartojimui. Užsikrėtę šunys su išmatomis platina kaspinuočių kiaušinėlius, kuriais užsikrečia kiaulės, taip pat ir žmogus.
Kas vyksta, kai žmogus praryja kaspinuočio kiaušinėlių?
Žmogaus praryto echinokoko kiaušinėlio apvalkalėlis ištirpsta ir išsilaisvinusi lerva (per žarnos gleivinę) patenka į kraujo apytakos ratą. Kraujas lervas dažniausiai nuneša į kepenis, rečiau į plaučius ar kitus organus. Kepenyse ar kituose organuose echinokoko lervos, dar vadinamos echinokokinėmis pūslėmis ar cistomis, pradeda augti. Jos gali užaugti nuo kelių milimetrų iki 30 centimetrų dydžio.
Kadangi cistos auga lėtai, ligos pradžioje žmogus jaučiasi visiškai sveikas. Ligos simptomai priklauso nuo cistos buvimo vietos (dažniausiai kepenyse), jos dydžio ir žmogaus organizmo jautrumo infekcijai. Sergantysis gali jausti silpnumą, neturėti apetito. Pūslei augant atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, ligonį pykina. Jeigu cistos auga plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinėje, neaukšta temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atkosi skreplius su krauju.
Kad neužsikrėstume echinokokoze, būtina:
plauti rankas prieš valgį, po bendravimo su šunimis, po lauko darbų, grįžus iš miško;
nevalgyti neplautų uogų, vaisių, daržovių, nevartoti nevirinto vandens iš atvirų vandens šaltinių;
nešerti gyvūnų (šunų, kačių) termiškai neapdorotais paskerstų gyvūnų vidaus organais (kepenimis, plaučiais ir kt.) bei virtuvės atliekomis, kurios gali būti užkrėstos;
neleisti šunims ir katėms laižyti veido, lėkščių, iš kurių valgo žmonės. Šiuos gyvūnus šerti tik jiems skirtuose dubenėliuose;
šunis, kates reguliariai gydyti nuo kirminų (dehelmintizuoti);
tikrinti naminių gyvulių skerdieną ir saugiai pašalinti infekuotų gyvulių vidaus organus (sudeginti, giliai užkasti ir kt.);
naikinti graužikus.
