PSO ekspertų komitetas anksčiau triskart atmetė siūlymus rekomenduoti šiai Jungtinių Tautų agentūrai paskelbti tarptautinio lygio nepaprastąją padėtį, nors kiti ekspertai sako, kad Kongo DR susiklosčiusi situacija jau seniai atitinka tokios krizės kriterijus. Jau daugiau kaip 1,6 tūkst. žmonių mirė nuo praeitų metų rugpjūčio, vystantis antrajam visų laikų didžiausiam pagal aukų skaičių Ebolos viruso protrūkiui. Padėtį dar labiau apsunkina Kongo DR rytinę dalį apėmę neramumai.
Pasaulinės sveikatos apsaugos nepaprastosios padėties paskelbimas dažnai užtikrina didesnį tarptautinį dėmesį ir pagalbą, bet taip pat nuogąstaujama, kad susirūpinusios kaimyninių šalių vyriausybės gali per smarkiai sureaguoti ir uždaryti sienas.
Keliomis dienomis anksčiau buvo patvirtinta, kad šios pavojingos ligos protrūkis pasiekė Gomos didmiestį – svarbų regiono centrą Kongo DR šiaurės rytinėje dalyje prie sienos su Ruanda, turintį tarptautinį oro uostą. Nerimas dėl Ebolos karštligės išplitimo taip pat padidėjo, kai vienas Kongo prekiautojas žuvimi, kuriam pasireiškė šios ligos požymiai, apsilankė Ugandoje ir sugrįžęs mirė.
Nors išlieka didelė rizika, kad liga labiau išplis regione, mažiau tikėtina, kad ji prasiverš už regiono ribų, Ženevoje sakė PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas, paskelbęs tarptautinio lygio krizę.
Šis žingsnis „neturėtų būti naudojamas stigmatizuoti arba sudaryti sunkumų žmonėms, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos“, pabrėžė jis. Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas tvirtino, kad pasaulinio lygio krizė buvo paskelbt ne siekiant surinkti daugiau pinigų, nors PSO apskaičiavo, kad epidemijai sustabdyti reikės „šimtų milijonų“ dolerių.
Toks paskelbimas yra penktasis per PSO istoriją. Anksčiau tarptautinio lygio sveikatos apsaugos nepaprastoji padėtis buvo paskelbta per 2014–2016 metų niokojantį Ebolos viruso protrūkį Vakarų Afrikoje, nusinešusį daugiau kaip 11 tūkst. gyvybių, per Zikos viruso išplitimą abiejuose Amerikos žemunuose, per kiaulių gripo pandemiją ir išplitus poliomielitui.
WHO tokią padėtį apibūdina kaip „nepaprastąjį įvykį“ keliantį išplitimo į kitas šalis riziką ir reikalaujantį koordinuoto tarptautinio atsako.
