Padėti tėvui jo darbe G.Girskė vadina geriausiu savo profesiniu sprendimu, kurį priėmė daugiau nei prieš dešimtmetį. Mat neurologui, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui, manualinės terapijos specialistui J.Girskiui pacientų niekada netrūko.
Anksčiau vizito pas jį tekdavo laukti porą mėnesių ir ilgiau. Mediko dukra matė, kad reikia ką nors daryti.
„Kai prie jo prisijungiau, jis jau buvo įkūręs Stuburo centrą – konsultuodavo keliuose nedidukuose kabinetuose, turėjo vieną darbuotoją.
Tuomet ir pradėjau plėsti tėčio įkurtą centrą, o netrukus taip įnikau į šią sritį, kad pradėjau domėtis ir medicina. Juolab kad šalia buvo savo specialybės apsėstas tėtis, su kuriuo net ir prie šeimos Kūčių stalo nepavyksta sukurti ramybės atmosferos, mat aistringos diskusijos apie vieno ar kito paciento atvejį neleidžia ramiai pabūti ir kitiems šeimos nariams“, – neslėpė Greta.
J.Girskis rinktis mediko kelią nusprendė jau penktoje klasėje. Vėliau jo susidomėjimą medicina sustiprino perskaitytos knygos.
Ypač didelį įspūdį jam padarė Archibaldo Cronino „Citadelėje“ pavaizduotas jaunas gydytojas, besistengiantis palengvinti sunkų ir beteisį Anglijos kalnakasių gyvenimą.
Taip pat daug įtakos padarė Vikentijaus Veresajevo knyga „Gydytojo užrašai“, kurioje autorius, kaip gydytojas, pateikia savo pamąstymus apie XIX amžiaus Rusijos medicinos ir socialinio gyvenimo negeroves.
„Kadangi iš prigimties esu idealistas, apsimetimas mane visada stipriai paveikia ir bemat išbudina kovos instinktą!
Mokydamasis mokykloje bendramoksliams be paliovos labai daug pasakodavau apie mediciną. Taip kalbėdamas aš turbūt užkrėčiau beveik pusę klasės. Iš dvidešimt dviejų klasės mokinių net 7 tapome medikais. Jau anuomet sukdavau galvą, kaip padaryti, kad nekrešėtų kraujas, kokį vaistą sukurti“, – prisiminė J.Girskis.
Pirmiausia jis tapo neurologu. Ši sritis jam siejasi su šachmatais: sprendi užduotį, kokia smegenų dalis už ką atsakinga, ką padaryti, kad atsigautų pažeistas organas.
Anksčiau kaip neurologas gydęs tik vaistais per ilgametę praktiką J.Girskis suprato, kad jais išspręsi ne visas organizmo problemas, tad vėliau įgijo ir antrą specialybę – tapo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoju, taip pat manualinės terapijos specialistu.
– Greta, o jūs apie mediciną nuo vaikystės nesvajojote?
– Tik viena tėčio daryta vaikystės nuotrauka, kur su sese stetoskopu tikriname viena kitai širdį, galėtų būti užuomina į tai, kad jo dėka medicinos žinias pradėjau kaupti dar vaikystėje.
Kalbant apie profesijos pasirinkimus, mano kelias vingiuotas.
Nuo mažų dienų esu savarankiška ir smalsi. Iš pradžių įgijau ekonomikos bakalauro ir žurnalistikos magistro laipsnius.
Šios abi specialybės dabar puikiai padeda, mat mano savaitė klinikoje padalyta į dvi sritis – dalį laiko skiriu vadybiniams klinikos reikalams tvarkyti, kitą dalį konsultuoju pacientus.
Rūpindamasi klinikos plėtimu ir finansais dažnai panaudoju ekonomikos studijų metu įgytas žinias. O tėčiui rašant savo antrąją knygą „Viskas apie stuburo gydymą“ kartu ją redagavome – ir tai ne vienintelis atvejis, kai darbe tenka panaudoti ir žurnalistikos žinias.
Praėjusiais metais prie klinikos įkūrėme stuburo studijų centrą, kuriame mokome profesionalaus medicininio bei tikslingo kūno savipriežiūros mąstymo.
Rengiant studijų programas vėl pagelbėja mano komunikaciniai įgūdžiai.
– O kaip nusprendėte rinktis kineziterapiją?
– Profesijos, artimos tėčio, pasirinkimas nebuvo tik akimirkos sprendimas. Natūraliai atsirado vidinis poreikis. Vadovaudama klinikai jos viziją visuomet mačiau kaip gydymo centro, kurio pamatas yra žinios.
Todėl privalėjau prisiliesti prie medicinos ir pati. Svarstyti pradėjau nuo gydytojo profesijos pasirinkimo, tačiau jau buvo per vėlu paklusti įtemptam medicinos studijų grafikui, mat turėjau šeimą ir rūpinausi Stuburo gydymo centro veikla.
Teko pasirinkti lankstesnes – reabilitacijos krypties kineziterapijos studijas.
– Turbūt iš pradžių tėtis vadovavo jums, o kaip dabar jaučiatės vadovaudama jam?
– Pas mus viskas atvirkščiai, – aš tarsi pradėjau nuo aukščiausio laiptelio ir vis leidausi žemyn. Tiesiogiai prie tėčio profesijos priartėjau prieš septynerius metus pasirinkusi savo trečiąją specialybę – kineziterapiją.
Pamenu, kaip visi stebėjosi, kad vadovaudama gydymo centrui renkuosi medicinos, bet ne vadovams skirtas studijas.
Norėjau eiti ne aukštyn, o priešingai – gilyn. Baigusi kineziterapiją mokytis praktinės dalies lyg į mokyklos suolą prisėdau prie tėčio darbo stalo – tyrėme pacientus, analizavome jų atvejus.
Teko tikrai daug ko išmokti iš naujo, nes tai, kas rašoma medicinos knygose, realybėje dažnai atsiveria visai kitomis spalvomis. Kiekviena situacija individuali ir reikalaujanti analizės.
Man pasisekė, nes neapčiuopiamas žinių kiekis buvo pateiktas iš tėčio lūpų, o tai reiškia – jau apdorota ir patikrinta jo 35 metų gydymo patirties – tik imk ir naudok! Tai man ypač padėjo sėkmingai startuoti. O suvokus, kaip veikia branduolys, ir vadovaujant atsivėrė visai kiti toliai.
– Kokia esate vadovė?
– Matyt, nesu tipinė. Darbuotojams vadovauju pasitikėjimo principu. Visi žinome, ką kuriame, turime tėčio padiktuotus gydymo principus ir viziją, kurią visi vienodai matome. Esu įsitikinusi, kad mūsų Stuburo gydymo centre netrūksta pacientų tik dėl to, kad gydome mąstydami.
Abu su tėčiu sutinkame – be medicinos žinių ir analitinio mąstymo jokia milijonus kainuojanti medicinos aparatūra gydant sėkmės neatneš. O jeigu ir atneš, bus tik trumpalaikė.
Taigi mūsų gydymo centre visi darbuotojai – nuo administratorės iki vadovės – turintys medicinos išsilavinimą. Visi kalbame medicinos terminais. Visi vadovaujamės tėčio patirtimi grįstais gydymo principais.
– Gal esate įsiminusi kokį nors tėčio pasakymą? Ko esate iš jo išmokusi, ko vis dar mokotės?
– Analizuojant vieno paciento atvejį klausiau tėčio, kodėl jis nutarė, kad yra būtent taip.
Jis suirzęs atkirto: „Greta, negaliu paaiškinti, tai nuojauta!“
Pamenu, tąkart kaip reikiant pyktelėjau, pamaniau – aš mokausi, o jis man kalba apie neišmokstamą dalyką – nuojautą!
Dabar suvokiu, kad ta nuojauta yra patirties suformuotas žinojimas, kurio perduoti neįmanoma. Tą žinojimą turi susikurti pats. Tai dabar ir darau.
Manau, kad vis dar kuria ir tėtis. Jis, kaip ir aš, – amžinas mokinys, tyrinėtojas, ieškotojas.
– Judu esate labiau panašūs ar labiau skirtingi?
– Esame vienodo charakterio. Ir tai yra ypač patogu situacijose, kai suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, kai abu išsyk sutariame, kuria kryptimi plėtoti Stuburo centrą, abu esame be proto smalsūs – tais momentais pagalvoju, kad savo genais tarsi kuriame gražią simfoniją.
Bet kartu abu esame ambicingi – jei tik kur nors mūsų nuomonė visiškai išsiskiria, sudreba visos gydymo centro sienos. Laikui bėgant tai vyksta vis rečiau – apsišlifavome, išmokome dirbti ir kartu, ir atskirai vienu metu.
Kiekvienas turime savo įsivaizduojamas profesines ribas ir išmokome jose būti neperžengdami kito erdvės.
Sakyčiau, kad geriausias mūsų bendras laimėjimas – tapome vienas kitam autoritetais.
– Kokį tėtį prisimenate iš vaikystės?
– Mus su sese labiau augino mama, o tėtis visuomet buvo atitolęs nuo buities, įnikęs į savo dalykus. Vaikystės prisiminimuose jį matau permainingą – ir labai griežtą, ir juokaujantį, lengvabūdišką.
Drįsčiau sakyti: pradėję dirbti kartu praleidžiame daugiau laiko nei mano vaikystėje. Kartais susimąstau, kad gal likimo sudėliota, kad dabar atsiimu tą tėčio dėmesį, kurio trūko.
Tai tik įrodo, kad tinkamas laikas užmegzti ryšį su tėvais yra visada! Svarbiausia, kad tas ryšys būtų abiem priimtinas.
– O kokių turite šeimos tradicijų, nesusijusių su darbu?
– Darbas kartu greičiausiai ir yra tvirčiausia mūsų šeimos tradicija. Dirbant kartu ilsėtis arba leisti laisvalaikio bendrai jau nebepavyksta.
Kiekvienas turime savo gyvenimą, kartu ir mūsų tradicijos yra labiau asmeninės nei šeimyninės. Tėtis su mama daug laiko leidžia sodyboje Labanoro girioje.
Aš esu labiau miesto žmogus. Abu nemažai sportuojame. Tėtis žaidžia tenisą, aš – badmintoną, o neseniai pradėjau prisiminti ir teniso įgūdžius – mat vaikystėje jį žaidžiau. Retkarčiais ir tėtį pavyksta išvilioti į aikštelę pabūti mano teniso treneriu.
