„Nuvažiavę tam tikrą skaičių kilometrų automobilį varome į taisyklą, o savęs – ne. Nueikite pasitikrinti ne tam, kad surastumėte ligą, o tam, kad pasidžiaugtumėte, jog esate sveiki. Kodėl atsisakote didžiulio malonumo sužinoti, kad tyrumų rezultatai geri?! O jei blogi – gal pats laikas gydytis? Vėžys ne sloga – nepraeis. Pasitikrinęs nepraloši – arba džiaugiesi, kad viskas gerai, arba – kad laiku pradedi gydytis“, – įsitikinęs baikeris, saugos įmonės G4S vykdantysis direktorius ir dviejų beveik suaugusių dukrų tėvas Raimondas Bučys. Jis dalyvavo Nacionalinio vėžio instituto inicijuotoje akcijoje „Mano tėtis stiprus“.
Fotomenininkė Monika Požerskytė jau ne pirmą kartą dalyvauja socialinėse akcijose. Vienas garsiausių jos projektų – 2017 m. pradėtas darbas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga „100 metų kartu“. Foto projektas „Keturi“ yra pelnęs specialųjį prizą už Lietuvos meno istorijos įprasminimą.
Iniciatoriai pakvietė dalyvauti projekte baikerius, nes jie vyriškiausi. „Šis projektas pakeitė mano požiūrį į baikerius – atvažiavo fotografuotis vyrai, kurie didžiavosi savo šeimomis. Jie noriai dalyvavo projekte, kuris skatina saugoti savo sveikatą ir kartu savo šeimas“, – sakė „Pix“ studijos fotomenininkė.
Nacionalinio vėžio instituto inicijuota akcija siekiama paskatinti vyrus laiku pasitikrinti sveikatą ir palaikyti jau sergančius, padrąsinti sveikstančius, mat, kovojant su liga artimųjų, visuomenės supratimas ir palaikymas ne mažiau svarbus nei vaistai ir operacijos.
Instituto laikinoji direktorė prof. dr. Sonata Jarmalaitė teigė, kad ligoninėse reikia meno, nes jis ligonius įkvepia sveikti, o gydytojus kuo geriau padėti ligoniams.
„Mes, gydytojai, stengiamės savo ligonius gydyti kuo geriau, tačiau to neužtenka. Susirgusiam vyrui reikia ir moralinio palaikymo, reikia šilumos. Tai gali duoti šeima, – sakė prof. S. Jarmalaitė. – Labai svarbu, kad šeima ir visuomenė suprastų, jog vyras kartu yra ir stiprus, ir gležnas. Po gydymo, įveiktų komplikacijų, patirto psichologinio streso, ligą įveikęs žmogus grįžta į šiuolaikinį intensyvų gyvenimo ritmą. Norėtųsi, kad aplinka būtų tolerantiška ir dėmesinga susirgusiojo poreikiams. Kad jo nevargintų nevisavertiškumo jausmas dėl šlapimo nelaikymo ar kitų sunkaus gydymo pasekmių. Turime kurti draugišką aplinką su liga kovojančiam ar ją įveikusiam žmogui, plėtoti savanorystės, labdaringumo pradus visuomenėje.“
Nepaisant pažangos diagnozuojant ir gydant prostatos vėžį vyrų išgyvenamumo duomenys negerėja – liga kasmet pasiglemžia 400–500 gyvybių. Ligą nustačius laiku, įprastas gydymo būdas – radikali prostatektomija – operacija, kuri reikšmingai sumažina ligos išplitimo riziką.
Tačiau operacija turi ir neigiamą pusę – nereta komplikacija yra šlapimo nelaikymas. Apie 10 proc. pacientų nustatomas sunkaus laipsnio šlapimo nelaikymas. Jį gydant gali būti implantuojamas dirbtinis šlapimo pūslės sfinkteris ar pošlapliniai raiščiai. Deja, bet šių priemonių valstybė nekompensuoja. Ligonis ir jo šeima, turi nuspręsti – rinktis šiuo metu privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis kompensuojamas sauskelnes bei įklotus ar grįžti į visavertį gyvenimo ritmą.
„Moterys turi laikyti už rankos vyrą ne tik kovos – diagnozės nustatymo, gydymo metu, bet ir sveikstant. Jos turi padėti rasti lėšų priemonėms, kad vyras susigrąžintų visavertį gyvenimą. Todėl liga – didelis išbandymas ne tik ligoniui, bet ir jo šeimai, artimiesiems“, – sakė prof. S. Jarmalaitė.
Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos centro ir Europos urologų asociacijos (EAU) prostatos vėžio kompetencijos centro vadovas dr. Albertas Ulys džiaugėsi, jog urologų asmeninių iniciatyvų dėka Lietuvos ligoniai gavo dovanų priemonių palengvinti sveikimą.
Tęsiant projektą bus išleistas „Mano tėtis stiprus“ 2020 metų kalendorius. Surinktos lėšos bus skirtos pagalbai sveikstantiems vyrams, kad jie į šeimas galėtų grįžti orūs.
