Darbdaviai į kandidatus su šia negalia tebežvelgia įtariai, o patys psichikos sutrikimus turintys tautiečiai praradę viltį neretai net neina į darbo pokalbius.
Apie tai, kokios yra psichikos negalią turinčių žmonių įsiliejimo į Lietuvos darbo rinką galimybės ir didžiausi iššūkiai, kalbamės su psichologu Linu Slušniu.
– Kas yra tie didžiausi sunkumai, su kuriais šiandien Lietuvoje susiduria dirbti norintys žmonės su psichikos negalia?
– Manau, pirmiausias ir pats didžiausias sunkumas yra pačių darbdavių požiūris į šiuos žmones. Kitaip tariant, nežinojimas, kad ir jie gali dirbti, vadovavimasis nepagrįstais stereotipais. Taip, faktas, kad jeigu darbuotojas turi psichikos negalią, prie jo reikia prisitaikyti. Bet tam visų pirma reikalingi ne tiek finansiniai, kiek žmogiškieji ištekliai.
– Ką turite omenyje? Ar, kad didelių investicijų į darbinę infrastruktūrą tokiais atvejais galima išvengti?
– Viskas priklauso, žinoma, nuo darbo pobūdžio. Bet faktas, kad tokiems žmonėms dažniausiai nereikia tiek daug fizinės aplinkos pritaikymo, kiek, pavyzdžiui, sėdintiems vežimėlyje, turintiems judėjimo negalią. Ko reikia iš darbdavio pusės, tai daugiau kantrybės ir supratimo. Žmonėms su psichikos negalia gali reikėti daugiau laiko, kad išmoktų atlikti tam tikrus veiksmus. Tokiu atveju darbe reikalinga jam priskirti padėjėją, konsultantą, kuris padėtų geriau ir greičiau įsisavinti darbines žinias, taip pat palaikytų ir padėtų, kada reikia.
Pagalvokite, juk naujoje darbovietėje atsidūrusiam ir sveikam žmogui reikia laiko priprasti, prisitaikyti, jis nori būti motyvuojamas. O psichinę negalią turintiems žmonėms, aišku, priklausomai nuo ligos, to laiko tiesiog reikia žymiai daugiau. Kaip ir sakiau, tokių žmonių įdarbinimas labiau yra ne tiek finansinių resursų, kiek bendravimo, pakantumo ir kantrybės klausimas. Taip pat ir specifinių žinių, kokias užduotis šiems žmonėms verta patikėti, kaip elgtis, kad darbe jie jaustųsi saugiai.
O kalbant apie toleranciją, tai man į galvą ateina viena analogija – tam tikra prasme, mes pasirenkame ką toleruoti, ir ko ne. Kartais ir patys to nereflektuojame, bet taip yra. Tarkime nuo priklausomybės alkoholiui kenčiantį žmogų dažnas darbdavys toleruoja, kartais net atviru tekstu užjausdamas, nors ši problema taip pat stipriai mažina jo darbingumą bei efektyvumą. Tuo tarpu kalbant apie psichinę negalią turinčius asmenis labai dažnai tiesiog pasirenkame nesigilinti į jų poreikius bei galimybes. Taip jie ir lieka „už borto“ nors dažnu atveju tikrai galėtų dirbti jiems tinkančius darbus.
– Kai taip sakote, atrodo, kad nepaisant kalbų ir tiesų negalią turintys žmonės darbo rinkoje nelabai laukiami?
– Kalbant bendrai apie žmones su įvairiomis negalėmis, dabar bandoma aktyvinti jų socialinę integraciją, užimtumą. Tam pasitelkiami įvairūs projektai, priimami įstatymai. Bet nepaisant viso to, labai daug neįgaliųjų teigia, kad darbus susirasti yra sunku.
Darbdaviai dažniausiai ieško fiziškai sveiko žmogaus, kuris galėtų greitai ir kokybiškai atlikti darbą, visas pavestas užduotis. Dėl to negalią turintiems žmonėms integruotis yra sunkiau. Tiesa, dalis neįgaliųjų nieko nebando daryti bijodami atmetimo reakcijos. Tarp dalies neįgaliųjų gajus mąstymas: „kam aš reikalingas, vis tiek negalėsiu dirbti, vis tiek manęs nepriims, tai ir nedalyvausiu atrankoje ir darbo pokalbyje“.
– Kokius darbus dažniausiai renkasi žmonės su psichikos negalia?
– Viskas priklauso nuo individualaus atvejo, nuo asmeninių savybių ir protinių sugebėjimų. Bet tokie žmonės linkę rečiau dirbti vadovaujamą darbą, kuriame krenta didelė atsakomybė už sprendimų priėmimą. Jie labiau linkę dirbti tai, ką gerai išmano, kur pasikartoja rutininės užduotys. Tačiau tai gali būti darbas bet kur, tiek parduotuvėje ar biure, tiek ir gamykloje. Tiesiog reikia jiems pritaikytų užduočių.
– Ar darome pakankamai idant dabartinė situacija pasikeistų ir žmonių su psichikos negalia įdarbinimas taptų labiau paplitęs?
– Mano asmenine nuomone, informacijos apie neįgaliųjų integravimą tikrai yra daug, Bėda, kad pokyčiai daugiau vyksta teoriniame lygmenyje, kalbant, diskutuojant, negu atsispindi praktikoje. Darbdaviai, kurie iš anksto būna nusiteikę samdyti žmones su kuria nors negalios rūšimi, ieško, įdarbina žmones, juos integruoja. Darbo vietų neįgaliesiems sukurta tikrai yra.
Bet apibendrinus galiu pasakyti, kad mąstymas kinta per lėtai. Nors stereotipų ir mažėja, bet jie išlieka ir kiša koją įsidarbinant. Neįgaliuosius pati visuomenė pastebi nebe taip smarkiai, prie jų pripranta ir rečiau diskriminuoja. Tačiau toks nusistatymas darbo rinkoje, deja, tebėra išlikęs.
