Tarp Kinijos ligoninių ir kalėjimų susikūrusi sistema yra viena iš šiurpiausių XXI amžiuje. Paaiškėjo, kad organų donorų trūkumas šioje šalyje atvėrė kelią prekybai žmonių kūno dalimis bei nelegaliam jų transplantavimui.
Svarbu pažymėti, kad nemenka dalis nuteistųjų, iš kurių prieš jų valią buvo paimti organai, buvo ne žudikai ar prievartautojai, bet politiniai ir religiniai kaliniai, įkalinti dėl savo pažiūrų. Vieni iš tokių yra taikaus dvasinio „Falun gong“ judėjimo nariai.
Liudijimai
1995-aisiais metais, spalio mėnesį Wangas Guogis dirbo Kinijos kariuomenės gydytoju Hebei provincijos kalėjime, kai tapo mirties bausmės, kuri pakeitė gydytojo gyvenimą, liudininku.
Jis teigė matęs, kaip dar gyvam kaliniui, medikai išėmė organus transplantavimui.
„Mano darbas būdavo pašalinti odą ir ragenas šimtams mirties bausmei pasmerktų kalinių, keletą kartų buvo, kad aukos buvo tyčia parinktos egzekucijai“, – JAV kongrese birželio mėnesį teigė gydytojas.
Per porą pastarųjų dešimtmečių didelė informatorių dalis iš Kinijos paliudijo panašius siaubingus išgyvenimus. Privačiai atlikto tyrimo apie įtarimus dėl prievartinio organų transplantavimoKinijoje išvadose, pavadintose „Kilgouro-Mataso ataskaita“, tyrėjas Davidas Kilgouras rašė kalbėjęs su buvusia kinų chirurgo žmona, tvirtinusia, kad jos vyrui teko pašalinti apie 2 tūkst. ragenų iš mirties bausme nuteistų „Falun gong“ pasekėjų.
„Dažniausiai „Falun gong“ judėjimo nariams būdavo įšvirkščiami medikamentai, kurie sukeldavo širdies smūgį. Proceso metu juos atgabendavo į operacines organų persodinimui, – pranešė ji. – Dėl medikamentų poveikio širdis nustodavusi plakti, bet smegenys ir toliau funkcionuodavo.
Tada šie žmonės būdavo gabenami į kitas operacines, širdies, kepenų, inkstų ir kitų organų pašalinimui. Po inkstų, kepenų ir odos transplantavimo iš jų likdavo tik mėsa ir kaulai. Tai, kas likdavo iš kūnų, įmesdavo į boilerį, esantį viename iš ligoninės kambarių“.
Sistema
Apie šią sistemą dar iki šiol yra mažai informacijos ir nėra jokių žymių pėdsakų, kurie aiškiai parodytų problemos mastą. Taip pat nėra žinoma, kaip labai paplitusi ši problema šiandien.
Nors Kinijos valdžia pripažino, kad transplantavo kalinių organus 1990-2010 metais, bet atkakliai tvirtino, jog 2015 metais ši praktika baigta.
Kinų valdžios institucijos teigia, kad jie perėjo prie visiškai teisėtos, savanoriškos organų persodinimo programos. Tačiau, daugelis tikina, kad statistika rodo priešingai ir tokia šiurpi praktika yra tęsiama toliau.
Oficiali Kinijos statistika apie mirties bausmių bei įvykdytų transplantacijų skaičių yra labai abejotina.
Gausybė žurnalistų ir nevyriausybinių organizacijų tyrimų rodo, kad statistika neatitinka realybės.
Svarbus „The Bloody Harvest/The Slaughter“ pranešimas skelbė, kad egzekucijų ir transplantuotų organų skaičius išlieka „valstybės paslaptimi“ ir kad „mes esame įsitikinę, jog tikrasis transplantacijų skaičius yra ženkliai didesnis nei oficialusis“.
Kitas tyrimas, paskelbtas 2019 metų sausį, atliktas pagal 2010-2018 metų organų donorystes duomenis.
Jame nustatytas „sistemingas oficialiųjų duomenų, susijusių su organų transplantacija, klastojimas bei manipuliavimas jais“, taip pat tyrime daroma išvada, kad Kinijos reformos įgyvendinimas labai abejotinas.
Kinija sparčiai tampa organų persodinimo operacijų lydere, vertinant skaičiais. Čia nuo 2000 m. įvykdoma virš 1 mln. transplantacijų per metus metų, tačiau savanorių organų donorų šalyje yra nedaug.
Dėl kultūrinių priežasčių kinai paprastai neaukoja savo organų. Tad iš kur jie gaunami?
„Kinijos valdžia teigia, kad per metus paaukojama apie 10 tūkst. organų, bet tai nelabai įtikinamai skamba, atsižvelgus į transplantavimo operacijų skaičių.
Šią „oficialią“ kvotą užtenka patenkinti keletui ligoninių, o transplantavimą vykdo virš 200. Patyrinėjus vietos ir individualių ligoninių duomenis matyti, kad organų persodinimų skaičius svyruoja nuo 60 iki 100 tūkst.,– portalui „IFLScience“ pasakojo vyresnioji Rytų Azijos tyrimų analitikė Sara Cook.
„Falun gong“
„Falun gong“ judėjimas nuolat patiria terorą dėl organų eksploatacijos, aukomis tampa ir kitos marginalizuotos mažumos, tokios kaip musulmonai uigūrai ir Tibeto budistai.
Virš 70 milijonų pasekėjų turintis „Falun gong“ judėjimas Kinijoje yra antra pagal dydį po budizmo religinė bendruomenė.
„Falun gong“ mokymas remiasi meditacija, sąmoningumu bei saviugda. Būdama taiki bendruomenė, kurios esminis mokymas prieštarauja smurto koncepcijai, Kinijos komunistų partijos ji laikoma pavojingu kultu.
„Falun gong“ sekėjai medituoja Taipėjus laisvės aikštėje. Be to, Kinijos valdžios naudai, šis judėjimas ypatingai palaiko sveikos gyvensenos principus.
„Nors tai yra engiama visuomenės dalis, Kinijos valdžia pripažįsta gerus jos sveikatos rodmenis. Jie nerūko, nevartoja alkoholio, daug mankštinasi. Tai marginalizuojama ir lengvai prieinama kalinių grupė, su palyginti gerais sveikatos duomenimis, tad kodėl to neišnaudojus“, – teigia Cookas.
Ypač įtartinai atrodo tai, jog daugybė „Falun gong“ sekėjų pranešė apie sveikatos patikrinimus ir labai dažnus kraujo tyrimus kalėjime.
Manoma, kad tai būdas patikrinti sveikatą ir kraujo grupę prieš atliekant organų persodinimo operaciją.
„Aš buvau tris kartus nelegaliai sulaikytas ir kiekvieną kartą priverstas tikrintis sveikatą. Nesupratau, kodėl buvo vykdoma medicininė apžiūra. Prižiūrėtojų atsakymas buvo, jog tai įprasta procedūra.
Iš to, kaip jie atlikdavo apžiūrą, matyti, kad jiems buvo svarbūs ne pati sveikata, o kažkokie konkretūs duomenys“, – pasakojo „Falun gong“ narys Chenas Yingas apie savo patirtį priverčiamojo darbo stovyklose.
Užsakomieji organai
Mažas laiko tarpas per kurį pacientai gali gauti organą taip pat yra nuoroda į kažkokią „organų transplantavimo pagal reikalavimus sistemą“.
Kitose šalyse donoro gali tekti laukti mėnesius ar net metus. Kadangi iš kūno išimtas organas gali išbūti tinkamas tik kelias valandas, būsimieji organų gavėjai turi laukti pranešimo ir potencialiam donorui mirus, tuojau pat keliauti į ligoninę.
Tačiau Kinijoje įmanoma gauti organą per kelias savaites, jei ne dienas. Transplantacijai reikalingus organus galima užsakyti netgi kelių savaičių bėgyje.
Tokie duomenys reiškia, jog yra galimybė greitai gauti „šviežią“ organą iš mirčiai nuteisto kalinio.
Korėjos „Chosun“ televizijos bendrovė 2017 metais, kurdama dokumentinį filmą, tyrė gandus apie keletą Kinijoje esančių ligoninių, turinčių slaptus kalinimo centrus savo rūsiuose, kuriuose laikomi kaliniai organų išgavimui.
Nors bendrovei nepavyko visiškai įrodyti slaptų rūsių egzistavimo fakto, tačiau filmo komanda sužinojo, jog daugeliui Kinijos ligoninių išduota licencija naudoti „smegenų mirties mašinos“ patentą, įrenginį, palaikantį organų gyvybingumą transplantacijai, mirus smegenims.
Transplantacijos turizmas
Šiame versle operuojama didelėmis pinigų sumomis. Kaip teigiama „Kilgouro-Mataso“ ataskaitoje, organų kainos 2006 m. buvo 62 tūkst. JAV dolerių (per 55 tūkst. eurų) už inkstus, nuo 98 tūkst. iki 130 tūkst. dolerių (maždaug nuo 87 tūkst. iki 116 tūkst. eurų) už kepenis, 170 tūkst. dolerių (kone 152 tūkst. eurų) už plaučius, 160 tūkst. (apie 143 tūkst. eurų) už širdį ir 30 tūkst. dolerių (apie 27 tūkst. eurų) už rageną.
Be to, lengva ir greita organų gavyba bei pelno siekiančios ligoninės patraukia užsienio šalių dėmesį.
Sveikatos turizmas dėl organų persodinimo priklauso „juodajai rinkai“, tad sunku pasakyti kokia jo paklausa, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija pažymėjo, jog Kinijos organų transplantavimo sistema naudojamasi tarptautiniu mastu.
Manoma, kad tai labai paplitę netoliese esančiose šalys, tokiose kaip Japonija, Pietų Korėja, taip pat toliau esančiose Vidurio Rytų, Europos bei Šiaurės Amerikos šalyse.
Kas dėl to daroma?
Susidomėjimas šia problema ir jos kritika vis augo nuo tada, kai Kinija XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje atskleidė savo paslaptį.
Į tai reaguodama Kinija tvirtina, kad nuo 2015 m. transplantacijos sistema yra reformuota ir kalinių organai nebėra naudojami.
Tačiau kritikai iš užsienio šalių abejoja, kad situacija pasikeitė.
Neseniai Londone buvo įsteigtas nepriklausomas teismas, skirtas ištirti organų gavybą iš Kinijos belaisvių, įkalintų dėl savo įsitikinimų.
Tarp daugelio klausimų, kuriuos iškėlė teismas, tikimasi atsakyti, ar tiesa, kad Kinijos reforma buvo įvykdyta.
