Nacionalinio medicinos universiteto profesorė, Pediatrijos katedros vedėja Valentina Berezenko pasakojo, kad antivakserių judėjimas prasidėjo dar 1990 metais ar net iš karto po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau niekas į tai nekreipė tada dėmesio.
„1992-1993 metais Ukrainą užplūdo pirmoji difterijos epidemija. Nuo 1992-1998 metų buvo daugiau kaip 20 tūkst. difterijos atvejų. Tarp susirgusiųjų buvo nemažai vaikų, mat dauguma jų buvo neskiepyti. Mirė 700 žmonių. Po to buvo imtasi visų priemonių, norint paskiepyti ir apsaugoti gyventojus. Taigi epidemija buvo sustabdyta.
Vis dėlto antivakcininiai judėjimai, kuriems vadovavo visuomeninės organizacijos, ir toliau plito. Kiekvienas sudėtingesnis, bet labai retas atvejis, nutikęs dėl skiepų, buvo keliamas į viešumą, kaip mes sakome, ant šakių ir išpučiamas burbulas, kad tai kenkia, kad mes žudome savo vaikus“, – atskleidė ji.
Anot V.Berezenko, visa tai tęsėsi gal dešimtmetį. Valstybė su tuo kovojo, bet jėgos buvo nelygios.
„Mes dabar matome, kad vaikų skiepijimo apimtis nuo tymų, raudonukės ir parotito sudarė mažiau nei 50 proc. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tai gresia valstybei epidemija, tačiau tai nieko nesustabdė.
Profesorė pateikė statistiką, kad 2017-2018 m. Ukrainoje maždaug 100 tūkst. gyventojų susirgo tymais. 35 asmenys mirė. Sergamumo augimo tempai nemažėja ir tik per šių metų kelis mėnesius jau susirgo dar 40 tūkst gyventojų. 14 žmonių nuo metų pradžios mirė.
„Imamės veiksmų, kuriami skiepijimo židiniai ir kitos priemonės. Visoje šalyje tempai sergamumo dar labai dideli, manau, kad sergamumo tymais piko dar nepasiekėme. Matome, kas vysta su tymais ir suprantame, kad kita banga bus difterija, o mirtingumas nuo difterijos.
Pernai buvo 10 difterijos atvejų, niekas nemirė, tačiau jau šiais metais yra užfiksuoti 8 susirgimai, o dar praėjo tik nepilni 4 mėnesiai. Taigi ta problema vėl atsiranda ir auga“, – pridūrė ji.
Ukrainos nacionalinės medicinos mokslų akademijos vyresnioji mokslų darbuotoja Marina Dyba pabrėžė, kad šalis imasi didelių veiksmų. Pavyzdžiui, norint, kad vaikas lankytų darželį ar mokymo įstaigą, būtina turėti skiepų kortelę, kuri liudytų, jog vaikas turi visus privalomus skiepus.
„Skiepijimas yra nacionalinio saugumo klausimas. Reikia kreiptis į tėvus, poliklinikas, aš manau, kad mes nugalėsime šioje kovoje. Žinoma, sunku mokytis iš klaidų, bet šiandien mes į tai žvelgiame pozityviai“, – teigė ji.
Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytojas doc. Vaidotas Urbonas sakė, kad yra įrodymų, kaip skiepai pakeičia gyvenimo kokybę, sumažina mirtingumą.
„Kartais norisi kai kuriose srityse mažiau demokratijos, ypatingai kai mes susiduriame su žmonėmis, kurie dėl neišmanymo, neišprusimo ar kažkokių kitų įsitikinimų skleidžia kažkokias idėjas. Galima prigalvoti daug įvairių teorijų, kas už to slypi. Žmonių, kovojančių prieš skiepus, visada yra ir bus.
Rygos medicinos muziejuje mačiau 1809 m. karikatūrą, kurioje pavaizduotas tikriausiai pirmas antivakcininis judėjimas. Prieš daugiau nei 200 metų karikatūroje buvo parodyti žmonės, kurie skiepijosi nuo raupų. Tuo metu pirma vakcina buvo nuo raupų, kurią gaudavo iš karvės. Ir karikatūroje pavaizdavo, kad tie, kurie skiepijasi, jiems išauga ragai, kanopos, žmonės pavirto karvėmis. Per tuos 200 metų raupai išnyko ir nei vienas karve netapo.
Skiepams, kad jie pakeitė gyvenimo kokybę, sumažino mirtingumą, įrodymų tikrai yra. Protingas žmogus mokosi iš kitų klaidų, o ne iš savo“, – tikino gydytojas.
