Islandijoje jau nuo šių metų sausio 1 dienos visi piliečiai po mirties automatiškai tampa organų donorais, jeigu nėra parašę raštiško nepritarimo tam, kad jų kūno dalys būtų panaudotos gelbstint kitus žmones.
Privalomą donorystę svarsto įteisinti ir vokiečiai.
Taigi įdomu, ar apie tokią galimybę svarstoma ir Lietuvoje.
Įstatymą palaimino karalienė
Jungtinės Karalystės karalienė davė karališką sutikimą vadinamam „Maxo ir Keiros“ įstatymui (angl. „Max and Keira's Law“), kuris taip pavadintas dėl to, kad avarijoje žuvusios 9-metės Kieros Ball širdis buvo persodinta dabar jau 11-mečiui Maxui Johnsonui. Tai padėjo išsaugoti ne tik jo gyvybę. Mergaitės organų dėka viltis toliau gyventi įsižiebė iš viso 4 žmonėms, Maxas buvo vienas iš jų.
Kaip rašo „The Sun“, po sėkmingos širdies transplantacijos 2017 metais Maxo šeima ilgai siekė pakeisti donorystės įstatymą. Dėl to jie kreipėsi net į šalies ministrę pirmininkę Theresą May, kuri pritarė įstatymo įsigaliojimui, tikėdamasi, kad tai padės išgelbėti daugybę gyvybių.
Anot BBC, dabar Jungtinėje Karalystėje organų transplantacijos laukiančiųjų sąraše yra apie 6 tūkst. žmonių, o praėjusiais metais daugiau negu 400 pacientų mirė, nes nesulaukė tinkamo donoro. Iki šiol dažnai organai buvo dovanojami tik žuvus asmeniui ir jo giminėms sutikus.
Vis dėlto sunkios akimirkos metu artimiesiems būna sunku suvokti, ką būtų teisingiausia daryti ir ko norėtų žuvęs asmuo, o pagal naują įstatymą visi šalies gyventojai po mirties automatiškai taps organų donorais.
Dėl šios priežasties geriausia šitą klausimą aptarti iš anksto su savo artimaisiais, nes pačiam žmogui arba po jo mirties giminaičiams užpildžius tam tikrą formą, galima atsisakyti tapti donoru. Išimtys taip pat bus taikomos asmenims, gyvenantiems Jungtinėje Karalystėje trumpiau nei metus, nepilnamečiams ir psichinių sutrikimų turintiems asmenims.
Lietuva lenkia medicinoje pažengusias valstybes
Taigi, organų donorystė bus privaloma jau dviejose Europos šalyse. Ar tai gresia ir Lietuvai?
Anot Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovės Rasos Pekarskienės, Lietuvoje neketinama įvesti privalomos donorystės, nes donorystės ir transplantacijos procese svarbiausia yra ne pats sutikimo modelis.
„Dėl dabar galiojančio modelio donorystė Lietuvoje tikrai nestoja. Priešingai – pagal donorystės rodiklius tarp 28 valstybių 2016 m. Lietuva buvo 11 vietoje. Už mūsų liko ir Jungtinė Karalystė, ir Vokietija – didžiulės ir medicinoje pažengusios valstybės.
Organų donorystė iš mirusio žmogaus įmanoma tik tada, kai žmogui reanimacijos skyriuje konstatuojama smegenų mirtis.
Ir ne šalyje galiojantis donorystės modelis lemia, kiek smegenų mirties atvejų bus konstatuota. Kasmet Lietuvoje miršta apie 40 tūkst. žmonių, tačiau maždaug tik šimtui iš jų konstatuojama smegenų mirtis. Ar dėl to „kaltas“ dabar galiojantis donorystės modelis?
Tose šalyse, kuriose galioja „numanomas sutikimo modelis“, mirusiojo artimiesiems yra rodomas ypatingas dėmesys – su jais kalbamasi apie organų donorystę, apie mirusiojo valią šiuo klausimu. Net ir tais atvejais, kai mirusysis nebūna pareiškęs savo valios, kad jis prieštarauja donorystei“, – atkreipė dėmesį ji.
Prievolėmis nieko nepasieksime
R.Pekarskienės teigimu, tikėtis, kad įdiegus „numanomo sutikimo“ modelį padaugėtų organų donorų, nereikia.
„Efektyviau būtų kuo plačiau visuomenei pristatyti šiuo metu galiojantį donorystės modelį – kai žmogus pats, niekieno neverčiamas ir neliepiamas, pasirašo pritarimą donorystei. Arba kai pritarimą po žmogaus mirties išsako jo artimieji. Juo labiau, kad pastaruoju metu visuomenės sąmoningumas organų donorystės klausimu akivaizdžiai išaugęs.
Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II: „Donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška žmogui“. Tad reikia išnaudoti visas galimybes plėsti šiuo metu galiojantį donorystės modelį, kad visuomenė žinotų ir pati priimtų sprendimą. Negalima apie altruizmą, gerus darbus kalbėti įstatymo, nutarimo punktais. Negali būti jokių „nuleidimų“ iš viršaus. Turime kalbėtis, diskutuoti, žinoti, apsispręsti ir dovanoti“, – pabrėžė Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovė.
Europoje galioja du sutikimo modeliai
Pasak jos, numanomas sutikimo modelis (angl. opt out) – tai toks modelis, kai asmuo nėra pareiškęs nesutikimo būti donoru, po mirties jis automatiškai tampa donoru. Vadovaujamasi nuostata – jei nepasisakei „prieš“ – vadinasi, esi „už“.
Kitas modelis – pasirašytinas sutikimas (angl. opt in arba presumed consent), kai valia išreiškiama pasirašant sutikimą (arba nesutikimą) donorystei po mirties.
Numanomo sutikimo modeliu vadovaujasi 21 šalis: Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Nyderlandai.
Pasirašomas sutikimo modelis įteisintas šiose septyniose šalyse: Lietuvoje, Airijoje, Estijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Rumunijoje, Vokietijoje.
Kaip tapti donoru?
Pasak R.Pekarskienės, Lietuvoje kiekvienas veiksnus žmogus, sulaukęs pilnametystės, gali pasirašyti sutikimą po savo mirties paaukoti savo organus ir (ar) audinius donorystei. Tai padaryti galima kiekvienoje gydymo įstaigoje pas šeimos ar kitą gydytoją, vaistinėje, Nacionalinio kraujo centro ar Nacionalinio transplantacijos biuro akcijų ar susitikimų metu. Taip pat tai galima padaryti elektroniniu būdu.
Iki šių metų kovo 20 dienos sutikimą organų donorystei po mirties jau buvo išreiškę 29 tūkst. 487 asmenys.
Lietuvoje atliekamos šios transplantacijos: širdies, kepenų, plaučių, inksto (iš gyvo ir mirusio donoro), kasos – inksto komplekso, širdies – plaučių komplekso, ragenų, kaulų čiulpų, kaulinio audinio.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2018 metais atlikta 370 transplantacijų: širdies – 10, kepenų – 19, inksto (iš gyvo ir mirusio donoro) – 85, ragenų – 44, kaulų čiulpų – 212.
