Kasmet Lietuvoje net 60 žmonių reikalingos kaulų čiulpų transplantacijos. Bėda ta, kad mūsų registras gana mažas, o donorų paieška dažniausiai išsiplečia į užsienį. O kol ieškai ir atlieki visus tyrimus, ligoniams gyvybiškai svarbus laikas senka. Kodėl lietuviai vis dar vengia padėti kitiems?
Prieš 9 metus, artėjant Kalėdoms, aukštyn kojomis apsivertė Aistės gyvenimas. Nieko neįtariančiai merginai buvo diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija. Iki tol mergina nejautė jokių ligos simptomų. Gydytojai buvo atviri – gydymo chemoterapija nepakaks, norint išgyventi būtina kaulų čiulpų transplantacija.
„Tikrai nejaučiau. Kadangi pati dažnai kalbinu žmones, kurie serga kraujo ligomis, turbūt kiekvienas pasakytų, kad tikrai nebuvo jokių minčių, kad kažkokie negalavimai, kurie panašūs į peršalimą.
Jie nėra specifiniai, tikrai neypatingi, kad galėtų signalizuoti, tokią baisią ligą, ypač kai tau yra 22 metai. Aš irgi mokiausi magistrą, dirbau pilnu etatu, lankiau šokius, buvau aktyvi, atrodė, kad kartais nuovargis yra normalus“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ pasakojo Aistė Strelčiūnė.
Kaulų čiulpų donoras merginai buvo rastas per pusę metų. Donuoti sutiko Vokietijos negiminingų kaulų čiulpų registre įrašytas vaikinas.
„Mano atveju buvo pasakyta, kad donoro ieškom, bet reikia pasiekti remisiją, kad galėtų daryti transplantaciją. Iki pačios transplantacijos man buvo atlikti 5 chemoterapijos kursai, per tuos pusę metų 4 mėnesius buvau ligoninėje – su tarpais, bet tai buvo labai intensyvu. Tas gydymas yra tikrai labai sunkus, chemoterapija labai nualina žmogaus organizmą. Visa tai yra įveikiama, bet turi savo kainą“, – pabrėžė A.Strelčiūnė.
Iš arti pamatęs, kokį alinantį kelią turi praeiti susirgęs kraujo vėžiu, merginos sesers vyras ir pats nusprendė tapti kaulų čiulpų donoru. Jo kaulų čiulpai tiko mergaitei iš Lietuvos.
„Jis net nesuabejojo, nes buvo arti ir matė, kaip yra sunku tiems, kurie serga ir kiek jie turi ištverti iki tos dienos, kol įvyksta transplantacija. Jis tikrai ir dabar kai kalbamės, sako, kad taip, galbūt kažkiek skauda, nemalonu, patiri nepatogumų, bet kai žinai, kad kažkam padėjai, to kaina yra labai maža“, – tęsė pasakojimą mergina.
Panašiai kalba ir Rita, prieš daugiau nei dešimtmetį tapusi kaulų čiulpų donore. Tuomet jai buvo vos 23 metai. Užsiregistravus į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų registrą, skambučio ji sulaukė lygiai po metų. Mergina savo kaulų čiulpus paaukojo lietuviui.
„Man tuo metu širdis sudrebėjo, bet iš staigmenos. Aš buvau nusiteikusi, kad tai gali įvykti, bet gali ir neįvykti, niekada neatsiras tavo kraujo brolis ar sesė, kurie būtų tapatūs tau. Man niekada nekilo klausimų – ir dabar nekiltų jokia abejonė. Aš žinau daug žmonių, kurie svarsto tokią galimybę, tačiau vedami apaugusių mitų, baimių, lieka saugioje komforto zonoje ir iš jos neišeina“, – sakė kaulų čiulpus donavusi Rita Elena Subačiūtė.
Patys mažiausieji taip pat serga kraujo vėžiu
Kad net ir patys mažiausieji nėra apsaugoti nuo kraujo vėžio, gali paliudyti Erika. 3 metų ir 7 mėnesių Augustą auginanti mama Vilniaus Santaros klinikose jau gyvena tarsi namuose.
„Pirmą kartą susirgome 2017 rugsėjo 12 d., labai gerai tą dieną atsimenu. Pragyvenom taip non-stop, čia antri namai galima vadinti – 10 mėnesių. Mes grįždavome namo gal 3-4 dienoms. Mėnuo čia, 3-4 dienos namie. Toks buvo mūsų gyvenimas“, – pasakojo Erika Čepulienė.
Vos 2 metų sulaukusiam mažyliui buvo diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija. Praėjus agresyvų chemoterapijos kursą, liga, atrodė, buvo suvaldyta.
„Mes patekome į didelės rizikos grupę, todėl mums skyrė gana intensyvią chemoterapiją, begales tyrimų, gana sunkiai praėjome tą laikotarpį, bet pavyko į palaikomąjį etapą pereiti. Vasarą džiaugėmės remisija, važiavom pas senelius, močiutes, nes aš buvau nemačiusi ir jis buvo nematęs daugiau nei metus laiko giminių. Mes džiaugėmės ta vasara, aš turėjau kovo mėnesį grįžti į darbą ir vėl mes sužinojome, kad viskas atsinaujino. Nuo kovo 1 d. mes vėl gyvename čia“, – sakė E.Čepulienė.
Mažajam Augustui liga atsinaujino, o dabar laukia ir kaulų čiulpų transplantacija. Donoras jam rastas taip pat Vokietijoje ir mama viliasi, kad šis neatsisakys išgelbėti jos sūnaus gyvybę.
O kol kas Augustui vėl teks iškęsti chemoterapiją. Ligoninėje ir vėl teks pabūti šiek tiek mažiau nei pusmetį, mat numatyti 4 intensyvūs kursai.
„Ir dar didesnės koncentracijos ir daugiau net. Tikrai mūsų laukia baisus etapas, nenoriu net galvoti. Esmė tame, kad mes tik savaitę pradėjom chemoterapiją ir mus ištiko sepsinis šokas, atsidūrėme reanimacijoje ir labai sunkiai kapstomės. Mums iki kaulų čiulpų transplantacijos dar toks ilgas laikas, nežinau, kaip jį praeisim. Labai bijau net pagalvoti, kas ten bus kaulų čiulpuose“, – pasakojo E.Čepulienė.
Po donavimo užplūdęs jausmas – neįkainojamas
Iš viso Lietuvoje jau atlikta virš 2 tūkst. kaulų čiulpų transplantacijų. Donorų visą laiką ligoninėse laukia apie 10 vaikų ir suaugusiųjų.
Kaulų čiulpų donorystė Lietuvoje nėra itin populiari. Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų registre registruoti tik per 12 tūkstančių potencialių donorų, o jais tapusių – tik per 80.
Mitų apie kaulų čiulpų donorystę sklando daug ir įvairiausių – man skaudės, aš kažką prarasiu ar neteksiu daug kraujo. Gydytojai ramina – iš tiesų viskas daug paprasčiau ir greičiau. Vienas iš rečiau naudojamų būdų – kaulų čiulpus surinkti tiesiai iš pačių kaulų.
„Donoras yra bendroje nejautroje, užmigdomas operacinėje ir iš dubens kaulo punktuojamas ne stuburas, nugara, negręžiamas, nepjaustomas, o įduriama adatėlė į dubens kaulą, abipus ir ištraukiama skystoji dalis, kuri yra kaulų viduje, čiulpuose. Ten yra ląstelių depas, ten gaminasi mūsų kraujas ir ten yra daug kamieninių ląstelių, kurios reikalingos pacientui.
Donoras miega, du gydytojai ištraukia reikiamą kiekį, tai paskaičiuojama pagal kūno svorį ir procedūra trunka neilgai, priklausomai nuo reikalingo paimti kiekio – apie 20-40 minučių“, – tvirtino VUL Santaros klinikų gydytoja hematologė Rita Čekauskienė.
Po tokios procedūros donorai namo išrašomi jau tą pačią dieną. Dubens kaulus paskaudėti gali, bet tam puikiai padeda paprasčiausi vaistai nuo skausmo.
Antrasis, kur kas dažniau naudojamas būdas – surinkti ląsteles tiesiog iš kraujo.
„Donoras prijungiamas prie tam tikro aparato, į vieną rankos veną įvedama adatėlė, į kitą. Kraujas keliauja per vieną į aparatą, jis atrenka kamienines ląsteles, kurių mums reikia, į maišiuką, o visą kitą grąžina donorui. Gal nemalonumai procedūros, kad pati procedūra apie 4 val. trunka, reikia išgulėti, bet surenkamas ląstelių kiekis nedidelis, apie 200 ml. Donorai po procedūros paprastai jaučiasi gerai“, – sakė R.Čekauskienė.
Tokią procedūrą praėję donorai pasakoja – ji gal ir nėra maloni, bet po to užplūdęs jausmas – neįkainojamas.
„Po to tu jauti, kad tau yra silpna, rankos nutirpusios, nes nuo ramybės būsenos. Po to aš jaučiausi savaitę silpnesnė, bet mėnesio eigoje tu visiškai atsistatai. Tai toks nuostabus žmogaus sandaros procesas – nors tu atiduodi dalį labai vertingų savo ląstelių, jos tau visiškai atsistato. Čia tokia nuostabi dovana, kurią gali padovanoti kiekvienam, kuriam iš tikrųjų reikia“, – atviravo kaulų čiulpus donavusi R.Subačiūtė.
Kaulų čiulpų donoru tapti labai paprasta. Jei esate 18-35 metų amžiaus, užtenka kreiptis į Santaros klinikų Kraujo centrą ir užpildyti anketą. Tada bus paimtas kraujo ar gleivinės mėginys ir būsite įtrauktas į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų registrą. Tapti kaulų čiulpų donorais negali tie žmonės, kurie kažkada sirgo piktybinėmis ligomis, insultu, infarktu, kurie turi degeneracinių nervų sistemos, autoimuninių ar lėtinių ligų su organų funkcijos nepakankamumais, taip pat tie, kurie turi kraujo būdu plintančių infekcijų, tokių kaip ŽIV ar hepatitai.
Sunku patikėti, kad peršalimo simptomai gali virsti baisia diagnoze
Lietuvius donuoti kaulų čiulpus skatina dar 2005 metais susibūrusi iniciatyva „Būk geras“. Tuo metu potencialių donorų buvo vos 250. Dabar apie donorystę svarsto ir mažojo Augusto mama.
„Kraujas jau paduotas, reikia užpildyti anketą ir aš būtinai tą padarysiu. Anksčiau galvojau, kad čia yra siaubas baubas, kad gali kažkas nutikti, bet dabar skatinu, kad dauguma užsirašytų, ypač jauni žmonės, kurie socialiai atsakingi, aktyvūs ir kažkaip padėtų“, – sakė E.Čepulienė.
Vienas vilnietis savo kailiu patyrė tai, ko nelinkėtų net ir didžiausiam priešui. Atrodė, gyveno sveikai ir aktyviai, dirbo ir nematė problemų. Bet net nenujautė, kad šiek tiek užsitęsusi, niekuo neypatinga sloga gali virsti baisia diagnoze – kraujo vėžys. Gydytojai perspėja, kad deja, bet jokios profilaktikos šiai ligai nėra.
„Tos ligos tikrai dažnai yra netikėtos, jų pradžia yra infekcija, ne komplikacija, kai žmogus kreipiasi dėl besikartojančios ar užsitęsusios infekcijos ir, padarius tyrimą, paaiškėja, kad jis serga. Kartais tiesiog būna bendri simptomai, kurie gali būti bet kuriam iš mūsų – pavargę, nėra jėgų, visiškai nespecifiška ir tik padarius kraujo tyrimą nustatoma.
Ūminėms leukemijoms nėra kažkokios profilaktikos, kaip kad jeigu darysimės dažnai kraujo tyrimą, pagausim anksti ar laiku. Tos ligos prasideda greitai, progresuoja taip pat greitai, ūminės leukemijos yra savaičių klausimas ir ta diagnozė tikrai absoliučiai daugumai būna labai netikėta“, – sakė R.Čekauskienė.
Per metus Lietuvoje diagnozuojama virš 1000 įvairių kraujo vėžių formų, tačiau ne visoms reikia transplantacijos. Kaulų čiulpų transplantacija per metus atliekama apie 60 sergančiųjų.
„24/7“ – sekmadieniais 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
