„Keista iš specialistų, iš šios srities ekspertų girdėti, kad esą didžiausia problema tai, kad neįgaliesiems trūksta profesinio pasirengimo, kvalifikacijos, motyvacijos. Lyg čia nebūtų tarpinių grandžių – darbdavių, mokymo įstaigų, infrastruktūros, galų gale – ignoruojami ir visuomenėje įsitvirtinę neįgaliesiems nepalankūs stereotipai. Seime vykusioje konferencijoje turėjome ieškoti sprendimų, būdų kaip integraciją pagerinti, o išėjome supratę, kad kol patys nepasikeisime, situacija irgi nesikeis. O mūsų galva viskas turėtų būti atvirkščiai“, – sako DNA atstovė Simona Kunigonytė.
Pasak jos, Darbo rinkos instituto vadovo Boguslavo Gruževskio išsakyti teiginiai, kad jeigu neįgalusis būtų kvalifikuotas, atsakingai parengtas, darbdaviai esą patys būtų suinteresuoti įdarbinti neįgalųjį.
„Tokie teiginiai iš esmės teisingi. Neabejotinai, ilgalaikėje perspektyvoje tai tikrai turėtų teigiamą įtaką neįgaliųjų integracijos procesui, tačiau, ar neturėtume pradėti nuo pradžių? Ar pirmas žingsnis neturėtų būti tyrimas? Detalus esamos situacijos išsiaiškinimas? Kad galėtume nespėliodami, ar remdamiesi tik asmeninėmis patirtimis daryti vienokias ar kitokias išvadas?“ – teigia S. Kunigonytė.
Šiandien neįgalus darbuotojas dažnam darbdaviui reiškia papildomus rūpesčius, mažesnį darbo našumą, galų gale – specialiems poreikiams pritaikytą aplinką. Todėl, kad ir kaip žiūrėtume, finansinė valstybės parama šioje vietoje yra be galo svarbi. Žinoma, galime kalbėti ir apie socialinę atsakomybę, ir apie papildomą rėmimą, tačiau ar tikrai turėtume viską atgręžti tik į kvalifikacijos stoką?
Pasak DNA atstovės, kai kalbama apie dirbančius neįgaliuosius, jie dažnai generalizuojami galvojant apie lengviausią negalią turinčius asmenis ir pamirštami psichinę negalią bei mažiausią darbingumo lygį turintys asmenys.
„Ne visi jie objektyviai gali įgyti aukštą kvalifikaciją, tačiau ar tai reiškia, kad jie negali dirbti? Ir čia jau kur kas gilesnė problema, o jos sprendimų reikėtų ieškoti pradedant nuo didinamo darželių, mokyklų prieinamumo, labai konkrečių galimybių negalią turintiesiems ugdytis kartu su kitais. Prie kvalifikacijos kėlimo be jokių abejonių prisidėtų ir intensyvesnis neįgalių studentų rėmimas“, – įsitikinusi DNA atstovė.
Tuo tarpu profesinės reabilitacijos centrų sistema, neva turinti užtikrinti kvalifikaciją ir padėti atkurti darbingumą, pačių neįgaliųjų teigimu, turi nemažai spragų.
„Tikrai galima sutikti su būtinybe tobulinti sistemą, ją plėsti, tačiau siūlomos reformos pradedamos ne visai nuo to galo. Tarkime, šiuo metu Lietuvoje yra 12 profesinės reabilitacijos centrų. Ir įdarbinimo procentas atrodytų aukštas, tačiau neretai po reabilitacijos neįgalus žmogus gabenamas į Užimtumo tarnybą ir jam liepiama išsiimti individualios veiklos pažymą, kuri neįgaliajam nieko nekainuoja. Įdarbinimas užfiksuojamas, o neįgalusis jokios realios veiklos nevykdo. Tad tikrasis įdarbinimo procentas yra gana menkas, o centrams skiriami pinigai panaudojami ne ypač efektyviai“, – apie kvalifikacijos centrus sako S. Kunigonytė.
Pasak jos, asociacija visapusiškai pasisako už didesnį neįgaliųjų įdarbinimą, dabar sukurtų darbo vietų išsaugojimą bei naujų steigimą ir siekia, kad būtų mažinama dirbančių neįgaliųjų diskriminacija ir stigmatizacija.
„Esame už tai, kad sistema veiktų, žmonės turėtų kur dirbti, kad neįgalus darbuotojas galėtų gerai jaustis savo darbo aplinkoje, o darbdavys neatsisakytų jo įdarbinti vien todėl, kad jis turi negalią. Tačiau tam būtinas kur kas adekvatesnis situacijos suvokimas, jos matymas iš pačių neįgaliųjų perspektyvos, o ne iš teorinių aukštumų, kai sistemos reformą siūloma pradėti vykdyti...regionuose. Ten kur neįgaliesiems ne tik įsidarbinti, bet ir į kasdienį gyvenimą integruotis dar sunkiau nei didmiesčiuose“, – sako S. Kunigonytė.
