„Ligonio dvasinei būsenai nepagrįstai skiriama per mažai dėmesio. Tinkamas aplinkinių elgesys su sergančiu žmogumi gali padaryti stebuklų“, – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Anesteziologijos klinikos vadovas A. Macas.
– Žmogaus pasveikimą lemia tikrai ne vien kūnas. Jei kalbėtume tik apie emocijas, nevartotume žodžio „dvasia“, ir tai turėtume pripažinti, kad žmogaus kūnas priklauso nuo emocijų, nuo to, kas dedasi žmogaus širdyje, galvoje. Per savo darbo praktiką esu matęs įvairių dalykų.
Tradicinė, kūną gydanti medicina šiais laikais yra labai pažengusi, daro tiesiog stebuklus. Pavyzdžiui, sėkmingai atliekamos unikalios širdies operacijos, atkuriama kraujotaka. Žmogus tikrai gali po to visaverčiai gyventi. Tačiau paaiškėja, kad jis visai nenori gyventi. Žmogus pats tai sako. Jis neturi džiaugsmo, neturi noro gyventi. Mes raminame, kad viskas bus gerai, viskas yra gerai, o jis tik moja ranka. Ką noriu pasakyti?
Daugelyje pasaulio šalių, net ir labai sekuliarių šalių, kalbama apie tai, kad žmogaus dvasingumo ugdymas, įterpimas į gydymo procesą yra gyvybiškai svarbus dalykas.
– Ar galima taip teigti, kad, gydydami vien tik kūną, žmogaus nepagydysime?
– Žinoma. Arba rezultatas bus labai trumpalaikis. Pagydysi vieną negalavimą, atsiras kitas. Pagydysi viską – žmogus neturės nuotaikos, užpuls depresija, neturės motyvacijos gyventi. Aš jau sakiau, kad fiziologiškai mes juos taip gražiai kartais išgydome, o motyvacijos gyventi nėra. Per dvasingumą gali daug pasiekti. Jis gali padėti žmogui sveikti, turėti motyvaciją toliau gyventi, būti džiaugsmingu.
– Ką turite mintyje kalbėdamas apie dvasingumą?
– Atsakysiu labai paprastai, per patirtį. Žmonės yra priklausomi ne tik nuo to, kas vyksta materialiame pasaulyje. Ir tai yra tikra. Lietuvos ligoninėse mes dabar jau turime dvasinių palydėtojų. Dažnai jie yra katalikų bažnyčios atstovai – kapelionai, taip pat ir teologiją baigę dvasiniai asistentai. Turime ir psichologų. Užsienio šalyse, kur gyvena daug skirtingas religijas išpažįstančių žmonių, dvasinė pagalba įvairiais būdais taip pat teikiama. Žmogus iš tikrųjų labai ieško dvasingumo, net jei jis yra Dievą netikintis ar neišpažįstantis konkrečios religijos. Dvasingumo alkis žmonėms labiausiai pasireiškia tada, kai jie serga.
– Kaip gydytojas turėtų atsiliepti į žmogaus poreikį dvasingumui?
– Šiuo metu mes, medikai, labiausiai koncentruojamės į efektyvų kūno gydymą, į techninius dalykus. Ir neretai žmogus gydymo procese lieka vienas su savimi ir savo liga. Taip, su juo yra kalbamasi, jam stengiamasi kuo daugiau išaiškinti, tačiau jo dvasiniai poreikiai lieka nepatenkinti. Ką šiuo atveju turėtų daryti medikas? Pats pirmiausias dalykas – būti. Būti su žmogumi. Gydytojo buvimas su žmogumi gali būti labai paveikus. Yra daug tai iliustruojančių istorijų.
Pats patyriau ne vieną atvejį: žmogus yra kritinės būklės, jo organizme esantys pakitimai su gyvybe jau nebesuderinami, žmogus tikrai mirs, bet jis yra pilnai sąmoningas. Tu su tuo žmogumi dar turi keturias-penkias valandas, kol jis bus sąmoningas. Patys paprasčiausi veiksmai, kai mes kalbame apie dvasinę pagalbą žmogui, yra gydytojo, slaugytojo buvimas prie žmogaus, ne tik fiziologinių žmogaus poreikių tenkinimas, bet ir buvimo pilnatvė.
Įvairios dvasinės praktikos, maldos, sakramentai, meditacijos yra kiti instrumentai. Tačiau ką gali daryti medikas – būti šalia žmogaus.
Prieš 3-4 šimtus metų, kai medicina buvo skurdi, gailestingosios seserys vienuolės labiausiai pagelbėdavo ligoniams savo buvimu ir malda. Kitas įdomus istorinis faktas: kai maždaug 1945 metais prasidėjo transatlantiniai skrydžiai, stiuardesėmis neretai būdavo medicinos seserys. Didelės medicininės pagalbos lėktuvuose niekas negalėdavo suteikti, tai šių stiuardesių pareiga būdavo būti šalia sunegalavusio žmogaus.
– Sakote, kad mediko buvimas šalia ligonio yra labai svarbus. O galbūt tai veiksmingai galėtų atlikti ir ligonio artimieji?
– Dabartinės tendencijos yra labai nerimastingos. Anksčiau būdavo kitaip. Aš pamenu, kai onkologine liga sirgo mano kaimynė, paskutines savaites prie jos ištisai pakaitomis budėjo artimieji, slaugė, rūpinosi, bendravo, leido vaistus.
O dabar žmonės tiki, kad medicina yra visagalė, ir stengiasi sergantį žmogų kaip galima greičiau perkelti į gydymo įstaigą. Tam tikra prasme jie atsiriboja nuo sergančio artimo žmogaus. Kartu jie jaučia skausmą, kad niekuo jam negali padėti, jaučia nerimą. Ir dar blogiau – jų širdyje lieka kaltė dėl to, kad nepabuvo su žmogumi, kad galbūt ne viską dėl jo padarė. Taigi, iš vienos pusės, artimieji tarsi rūpinasi sergančiuoju atiduodami jį į medikų rankas, iš kitos pusės, įvyksta nusišalinimas, kurio anksčiau nebūdavo. Net mirštantį žmogų, kuris jau tikrai turėtų likti namuose, prieš jo valią perkelia į gydymo įstaigą. Ten jį dar gaivina.
Tačiau, pasakysiu atvirai, tikroji ligoninės funkcija tokiu atveju būna tik sutvarkyti kūną. O ligonio paskutinė minutė su artimaisiais taip ir neįvyksta... Ar yra brandžių artimųjų? Taip, pasitaiko. Tačiau jų nėra daug. Apie tai reikia kalbėti plačiai, visiems. Nes situacija yra labai rimta.
– O jei ligonis yra ištiktas komos, ar buvimas šalia jo turi prasmę?
– Prasmė visada yra, nes dvasingumo nejautra neegzistuoja. Jei žmogus yra komos būklės, prijungtas prie įrangos, jo lankymas tikrai yra būtinas ir svarbus. Jis turi vykti, turi būti bendravimas, ar tas žmogus girdi, ar ne. Tačiau tokiais atvejais svarbiausia, ką artimieji gali daryti, tai melstis. Jeigu jie yra tikintys.
Apie vaikus komos būklės čia būtų jau kita kalba. Daug nesiplečiant galiu pasakyti, kad vaikystė yra labai plastiškas žmogaus laikotarpis ir atsistatymo galimybės kartais yra protu nesuvokiamos. Iš giliausių komų jie kartais išeina labai stebuklingais būdais. Mamos buvimas šalia šiuo atveju yra labai svarbus, netgi taikomos įvairios netradicinės terapijos formos, pavyzdžiui, muzikos terapija.
– Grįžkime prie dvasingumo. Ar esate matęs moksliškai nepaaiškinamų atvejų, kai žmogus atsigauna pritaikius kokią nors dvasinę praktiką?
– Kunigui suteikus Ligonių sakramentą, būna, kad žmogui pagerėja, būklė stabilizuojasi, net artimieji spėja atvykti. Tai protu nepaaiškinami, bet labai maloniai nuteikiantys dalykai. Aišku, skeptikai gali pasakyti, na, pagerėjo būklė dviem dienom, kas čia tokio. Bet iš tiesų tas gydomasis veikimas egzistuoja ir žmonės tą jaučia, ir gydytojai, ir slaugytojai tai mato. Būna, kad žmogui fiziologiškai jau niekuo negali padėti, bet po kunigo apsilankymo jis nusiramina, patiria dvasinę ramybę.
Man net yra tekę su mirštančiu žmogumi po Ligonių patepimo juokauti. Likus iki mirties valandai, jisai buvo visiškai žvalus, orientavosi aplinkoje, bendravo. Nepaisant to, kad perspektyva buvo tokia, o ne kitokia...
Žinote, per dvasingumą daug gali pasiekti. Dažnai spekuliuojama eutanazijos tema. Esą reikia įteisinti tą savižudybės formą, leisti žmogui apsispręsti ir nebegyventi, nes gyventi jis nebenori. Nesąmonė. Absoliučiu daugeliu atvejų žmogų gali išvesti iš tokios būsenos.
Turiu pavyzdžių, kai nuo onkologinės ligos mirštanti moteris atranda, įgyja prasmę gyventi ir paskutinėje ligos stadijoje pasiekia tokių rezultatų, kokių per pusę gyvenimo nepasiekė: apkeliauja užsienio šalis, išmoksta naujų dalykų, pavyzdžiui, vairuoti automobilį, gyvena visavertį gyvenimą netikėtai ilgai. Nors iš pradžių ji jau neturėjo nei nuotaikos, nei noro, norėjo tik gulti ir laukti pabaigos.
