Pagal projektą, jeigu pacientui nereikia skubaus gydymo vaistais ar invazinių procedūrų, pirmiausiai būtų taikomos nemedikamentinės priemonės – psichologinis konsultavimas, psichoterapija, o jei jų nepakanka – gydymas vaistais.
Naujasis įstatymas, jei penktadienį jį priims Seimas, turėtų įsigalioti nuo gegužės 1 dienos.
Naują įstatymo redakciją parengusi Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pažymi, kad šiuo metu Lietuvoje dėl netinkamos įstatyminės bazės, ribotų žmogiškųjų išteklių lengvi psichikos sutrikimai gydomi nesilaikant minimalios intervencijos principo.
Ministerijos teigimu, įstatymą reikia keisti ir dėl kitų priežasčių – dabartiniuose teisės aktuose vartojama nevienoda, pasenusi terminija, ji diskriminuoja psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius asmenis, skirtingai nustatoma darbo su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis tvarka.
„Psichikos sveikatos priežiūros ir Narkologinės priežiūros įstatymai yra priimti prieš du dešimtmečius, todėl juose nemažai pasenusių, dubliuojančių kitus įstatymus nuostatų. Kai kurios nuostatos yra labai abstrakčios, todėl jos neleidžia reformuoti psichikos sveikatos priežiūros sistemos“, – aiškinamajame rašte teigia ministerija.
Įstatymu būtų įtvirtintas ir įtraukties principas, jis reiškia, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams būtų siekiama sudaryti galimybę gyventi šeimoje ir bendruomenėje, išsaugoti bei skatinti jų savarankiškumą.
Įstatymas su Civiliniu kodeksu suvienodina terminą, kuriam be teismo leidimo būtų galima priverstinai hospitalizuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą.
Priverstinė hospitalizacija būtų galima ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio matyti, kad yra reali grėsmė jo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.
Šiuo metu Civilinis kodeksas priverstiniam gydymui be teismo sprendimo ir leidžia tokį terminą, tačiau Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme įrašytas dviejų parų terminas.
Naujasis įstatymas reglamentuoja, kaip ir kokie gali būti taikomi psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvės ribojimai, taikant fizinio suvaržymo priemones.
Kaip pažymi ministerija, iki šiol Lietuvoje nėra priimta fizinio suvaržymo priemonių taikymo tvarka, o kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga jas taiko pagal savo taisykles.
Įstatymu būtų nustatyta, kad fizinis suvaržymas galėtų būti taikomas rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje.
Numatoma, kad fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant, kol asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras įvertintų jo psichikos būklę.
Taip pat nustatoma, kad fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų. Šiuo metu tokie terminai iš viso nenustatyti.
SAM aiškinamajame rašte pateikiama statistika, kad Lietuvoje asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, skaičius nuolat didėja, kaip ir visoje Europoje. 2007 metais šalyje ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais sudarė 55,59 atvejų tūkstančiui gyventojų, o 2016 metais – 73,41 atvejų tūkstančiui gyventojų.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, depresiniai sutrikimai yra didžiulė ekonominė našta visuomenei ir užima ketvirtą vietą tarp visų ligų, sukeliančių didžiausią naštą.
Anot rašto, jei išliks dabartinės demografinės–epidemiologinės tendencijos, iki 2020 metų depresijos našta, atsižvelgiant į visų ligų naštą, padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji (po išeminės širdies ligos) iš ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas.
