Valdininkai teigia, kad dabar vaikai mokyklose valgys sveikiau. Tačiau tėvai pasakoja, kad jų atžalos per pertraukas būriais traukia pirkti kebabų, nes tai, ką gauna mokykloje, jiems neskanu.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos atstove Aida Matulevičiūte, virtuvės šefu Alfu Ivanausku bei Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo skyriaus patarėju Almantu Kranausku.
– Pone Kranauskai, kas iš esmės pasikeitė mokinių valgiaraščiuose?
– (A.Kranauskas) Iš esmės niekas nepasikeitė. Nauja maitinimo tvarka buvo pradėta diegti prieš 7 metus ir kas metai buvo tobulinama. Dabar įvyko eilinis jos patobulinimas, buvo nustatyti kriterijai druskai, cukrui.
– Bet atsirado ir draudžiami produktai?
– (A.Kranauskas) Draudžiami buvo visada, tiesiog pasipildė vienu kitu papildomu produktu.
– Dabar draudžiami sūreliai su glaistu, džiūvėsėliuose volioti ar džiūvėsėliais pabarstyti kepti mėsos, paukštienos ir žuvies gaminiai. Taip pat numatytas leidžiamas cukraus, druskos ir privalomas skaidulinių medžiagų kiekis produktuose ir patiekaluose. Visokiomis bandelėmis, javainiais, sausainiais bus galima prekiauti tik gavus raštišką vaikų atstovų pagal įstatymą pritarimą. Daug kas pasikeitė?
– (A.Kranauskas) Sumoje yra daug. Bet dauguma iš jų yra techniniai. Esminiai – cukrus, druska apriboti, įsivedė keli draudžiami produktai.
– Tai kas bus mokinio pietų lėkštėje? Mėsa, daržovės?
– (A.Kranauskas) Daržovių turi būti ne mažiau trečdalio, dėl mėsos irgi nustatyta, kada gali būti raudona, kada ne raudona, nes Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad raudona mėsa sukelia vėžį. Mes padarėme, kad raudona mėsa būtų rečiau. Tokių smulkmenų nemažai įsivedė.
– Ir kas dar – kruopos, duona?
– (A.Matulevičiūtė) Pilno grūdo produktai – daugiau skaidulų turintys minėti produktai.
– Ponia Matulevičiūte, kaip jūs ruošiate šiuos produktus? Pagal kokias rekomendacijas?
– (A.Matulevičiūtė) Visų pirma, su malonumu ruošiu. Tokia mityba apskritai yra skani. Tiesiog vadovaujantis sveikos mitybos principais. Jie nėra labai skirtingi negu bet kurioje kitoje šalyje, kuri rūpinasi – nes vienos šalys vaikų mityba rūpinasi daugiau, kitos mažiau. Perskaičiau visus aprašus, pasižiūrėjau, kas labai skiriasi ir kokia būtų mano nuomonė gamybos atžvilgiu. Be to, tai buvo jau pamatuotas gaminimas, nes mes buvome Kaune, žiūrėjome, kaip gamina, ir Panevėžyje buvo puikus pavyzdys. Vietoj džiūvėsėlių volioja pilno grūdo miltuose – labai paprastas, aiškus ir geras sprendimas. Tikrai yra alternatyvų, nereikia iš naujo išmokti gaminti maisto, kad tai būtų galima įgyvendinti.
– Mokyklų virėjoms nereikės praeiti specialių kursų?
– (A.Matulevičiūtė) Taip. Nors kursai nuolat vyksta visoje Lietuvoje, net Europos Sąjunga remia naujų kursų mokymąsi, cirkuliacijos metodas taip pat neseniai buvo įvykdytas. Tiesiog bus paprasti apmokymai suprasti, ką reiškia – ateini į virtuvę, ten yra daug šefų ir tu rodai, kokios yra alternatyvos, kaip šitas produktas veikia iš naujo ir kaip jį galima panaudoti vietoj kito. Virėja, kuri turi bent porą metų praktikos, tikrai tai sugebės įgyvendinti.
– Vaikams buvo pristatytas naujas meniu ir kai kuriose mokyklose jau įvyko ragavimai. Vaikai ragavo vištienos sultinį su viso grūdo makaronais ir žalumynais, trintą brokolių sriubą su moliūgų sėklomis, jautienos sultinį su jautiena ir daržovėmis, tirštą žirnių sriuba bei morkų sriubą su kokosų pienu ir imbieru. Taip pat buvo kiti patiekalai – viso grūdo makaronai su vištiena, pomidorų, avinžirnių ir jautienos troškinys, menkė su ryžiais ir daržovėmis, ispaninio šalavijo (čija) pudingas, braškinis glotnutis, burokėlių pyragas, saulėgrąžų chalva ir sausainiai. Buvo vertinimai ir vaikams nepatiko tai, ką mes vadiname sveikiausiais – ispaninio šalavijo pudingas ar viso grūdo makaronai su vištiena.
– (A.Ivanauskas) Čija sėklos iš esmės mažai kam patinka – labiausiai patinka tiems, kurie propaguoja sveiko gyvenimo būdą. Bet vaikus pripratinti valgyti šitą dalyką yra pakankamai sudėtinga. Todėl nieko stebėtino, kad jiems nepatiko. Turbūt ne pačios sėklos, nes jos didelio skonio neturi, įdomu, kas įmaišyta tarp jų, koks yra pagrindas.
– (A.Matulevičiūtė) Yra du skirtingi metodai – bufeto maitinimas, vadinamosios kavinukės ir pilnasis. Ir skiriasi cukraus kiekis. Vienu receptu, pavyzdžiui, čija, bandėme papildomai iš viso nieko, kad būtų saldu, nedėti, net ir datulių. Gal dėl to yra priežastis. O kitu atveju bandėme iki 20 g cukraus kiekyje, kuris gali būti pardavinėjamas bufete. Ir tai netgi per saldu. Tiesiog, kad būtų visa amplitudė minimaliai ir maksimaliai esančio cukraus. Be abejo, ne viskas vaikams visada įtiks, o tai buvo geras pavyzdys, kas galėtų būti geriau padaroma. Tie receptai buvo bandomieji ir juos tikrai tobulinsime.
– Pone Ivanauskai, jūs sakote, kad vaikų mitybos tvarkos keitimas yra gerai, bet dabartinė sistema yra ydinga. Kodėl?
– (A.Ivanauskas) Aš tiesiog kai kuriais atvejais manau, kad negalime visko uždrausti. Labai paprastas pavyzdys. Įsivaizduokime, dabar per geografijos pamoką mes mokomės apie Prancūziją ir pateikiam prancūziškus patiekalus. Ir vaikams sakome, kad „creme brulee“, „foie gras“ yra blogai ir jų negalima valgyti. Ar prancūziškas batonas, kuris yra į UNESCO įtrauktas. Reiktų pagalvoti apie tai, o ką vaikams tada sakyti? Tai ką, negalima prancūziško batono valgyti?
– (A.Matulevičiūtė) Čia klausimas, ar visi produktai, kurie, galbūt nėra sveiki, yra uždrausti. Atsakymas – turbūt ne.
– (A.Kranauskas) Ne, uždrausti tik tie, kurie akivaizdžiai yra nesveiki. Kurie turi kancerogeninių medžiagų, kurie turi daug riebalų ir panašiai.
– (A.Matulevičiūtė) Manau, kad ragavimas ir susipažinimas yra visai kas kita, negu kasdieninė mityba.
– (A.Ivanauskas) Bet žiūrėkite, įstatyme yra vienas dalykas, kad vaikai nuo šiol į klasę per gimtadienį negali neštis torto, kurį pagamino jų mama. Mano močiutė fantastiškai gamina šimtalapį ir jau tai daro 57 metus. Arba tas pats šakotis. Pagal visą tą tvarką, mes negalime to daryti.
– (A.Matulevičiūtė) Imkime tą momentą, kad tai nėra galima. O ką daro restoranai? Ar galima į restoranus atsinešti savo maistą? O jeigu patologija, jeigu kitas vaikas apsinuodys? Ką tada?
– Apie ką mes tada kalbame? Apie rizikas dėl to, kad maistas gali būti negeras, ar apie sveiką mitybą? Tortą, iškeptą mokykloje, galima valgyti?
– (A.Matulevičiūtė) Taip, jeigu mokykla leidžia.
– (A.Kranauskas) Esmė ta, kad ikimokyklinėse įstaigose vos ne kasdien būna kažkieno gimtadienis. Ir tortas prie torto, per savaitę išeina keli tortai, dar saldainiai jeigu yra – rezultate išeina vien tokie produktai, kurie neturėtų būti ugdymo įstaigoje.
– Tortą galimą valgyti mokykloje ar ne?
– (A.Kranauskas) Jeigu jis sveikas – yra daugybė variantų. Gali būti vaisinis su želė.
– (A.Ivanauskas) Bet iš namų negalima atsinešti.
– (A.Matulevičiūtė) Restoranuose irgi negalima. Čia vien veterinarija neleistų.
– Mokykla nėra restoranas, čia ne komercinė įstaiga.
– (A.Matulevičiūtė) Bet vaikai yra daug jautresni bakterijoms. Jeigu tortas bus neteisingai pagamintas ir apsinuodys klasė, ką tada daryti? Kas tada kaltas bus?
– Turbūt atsakomybę prisiims tėvai, tikrai ne mokytojai.
– (A.Matulevičiūtė) Ar tikrai? Manau, kad bus apkaltinta mokykla.
– Jūs į mokymo įstaigą lyg pradedate žiūrėti kaip į komercinę struktūrą, kurioje atsiranda kažkokios taisyklės.
– (A.Kranauskas) Matote, tai yra ugdymo įstaiga. Ji skirta ugdyti. Jeigu darome išimtis, iš karto griauname sistemą – negalima vartoti narkotikų, bet vieną kartą galima.
– Dabar jūs ir griaunate sistemą. Aš užaugau prie bulvinių blynų, kimšau bandeles, bet užaugau sveika gyva.
– (A.Kranauskas) Mes žinome Lietuvos gyventojų statistiką. Lietuva antroje vietoje pagal nutukimą Europos Sąjungoje.
– Jūs klystate. Antsvoris kamuoja 25 proc. mūsų berniukų ir 21 proc. mergaičių. Tai nėra normalu, bet turbūt nėra normalu ir vaikams neduoti patiekalų, kuriuos gauna pas savo močiutes?
– (A.Ivanauskas) Lygiai taip pat ir namie. Mes kalbame apie kultūros paveldą – bulvinius blynus, tam tikras sriubas, tą patį kugelį ir visus kitus dalykus. Aš puikiai suprantu ir žinau, kad mokykla, ligoninė yra visiškai kitos įstaigos ir ten maitinimas yra griežtesnis. Bet realiai mes turime turėti tam tikrų išimčių tam, kad vaikus supažindintume su šiais dalykais. Todėl aš labiau skatinčiau daryti tam tikrus edukacinius dalykus, kad vaikai žinotų, ką reiktų valgyti dažniau, ko reiktų atsisakyti, kas yra geriau, kas yra blogiau. Bet nesakyti, kad visiškai šito negalime daryti.
– (A.Matulevičiūtė) Pritariu ir aš. Galima ir tuos produktus, kuriuos minite, tik nereikia jų kepti riebaluose. Pavyzdžiui, bulvinių blynų. Galima konvekcinėje krosnyje, ką mes taip pat siūlome. Beveik visos mokyklos turi konvekcines krosnis, teko lankytis ne vienoje virtuvėje. Būtų labai įdomu sužinoti, kurios neturi ir kokie būdai pašalinti. Nes yra šimtai, tūkstančiai vaikų per savaitę, mėnesį – galbūt vertėtų investuoti į tokį dalyką. Švediškas stalas taip pat prisidėtų prie problemos išsprendimo, kai vaikas pats gali išsirinkti daržovę, bulvę, kitką. Taip skatinama kultūra, susipažinimas, pasirinkimo laisvė.
– Gal mes apskritai keičiame sistemą, nesusitarę, kas yra sveikas maistas, pone Ivanauskai?
– (A.Ivanauskas) Čia yra toks sudėtingas klausimas ir turbūt kiekvienoje šeimoje. Vieniems atrodo vienas dalykas, kitiems kitas. Aš manau, kad saikas yra pats geriausias rodiklis. Todėl mes turime ragauti ir kečupo, žinoti, kas yra majonezas, riebaluose keptas maistas, spurga, žagarėliai ir visi kiti dalykai, kurie pagal sąrašą turėtų būti nesveiki. Bet realiai mes negalime visiškai atsisakyti tokių produktų – tai klasikinė mūsų pasaulinė virtuvė, iš kiekvienos šalies yra tam tikri produktai. Įsivaizduokite, vaikas su tėvais nuvažiuoja į Italiją ir sako: „Žinote, tik pilno grūdo valgo mano vaikas. Turite kažką?“. Tai italai pasakys: „Atsiprašau, bet ne“. Lygiai taip pat, jei nuvažiuojate kažkur kitur valgyti nacionalinio patiekalo – tai yra nesąmonė.
– (A.Kranauskas) Kodėl taip kalbate, tarsi vaikas būtų kalėjime ir nieko daugiau nematytų? Jis turi pilnavertį gyvenimą, ir po pamokų valgo, ir savaitgaliais pas močiutę valgo, ir su tėvais į restoraną gali nueiti.
– Pone Kranauskai, nereikia žiūrėti, kas vyksta po pamokų. Jau dabar tėveliai pasakoja, kad jei nepatinka čija pudingas, vaikas eina ir perka kebabą.
– (A.Kranauskas) Iki šiol nebuvo. Vaikas bėgdavo iš mokyklos ne dėl čija pudingo.
– Tai dabar bėgs dar labiau.
– (A.Kranauskas) Ne. Dėl to, kad ten patiekalai dar yra sovietmetis. Mes pavasarį važinėjome per mokyklas, pamatėme, kad ten gilus sovietmetis. Pamatėme, kad ten tie patys produktai, kurie buvo gaminami prieš keliasdešimt metų.
– Kotletas su koše yra sovietmetis?
– (A.Kranauskas) Tie patys iki šiol.
– (A.Ivanauskas) Gerai padaryta bulvių košė, kotletas iš geros mėsos nėra nieko labai blogo, jeigu daržovių santykis šalia atsiranda visiškai kitoks. Reikėtų pagalvoti ir edukuoti šeimas ir visus kitus. Mes negalime vien tik sakyti, kad sovietmetis visose mokyklose. Tai yra lengviausias būdas.
– (A.Matulevičiūtė) Jūsų paminėta situacija yra kai vaikas keliauja su tėvais – niekas nereikalauja tėvų gaminti pagal mokyklų taisykles. Ir yra tas balansas paragauti. Sakėte – saikas ir įvairovė. Įvairovė sveikų ir nesveikų produktų, saikas taip pat. Mokykla ir turi sukurti pavyzdinį atvejį, kaip ir tėvai turi padaryti šiek tiek įtakos, bet keliaujant bus galima paragauti to, ko jie nori. Tai ir bus tas balansas. Taip pat dėl čija pudingo – manau, čia tik paimtas vienas kažkuris neva neskaniausias. Paimkite, ką jie mėgo. Pavyzdžiui, koks pagrindinis patiekalas jam jiems buvo skaniausias – jautienos troškinys. Jiems patiko ta mėsa.
– Mes ir kalbame apie tai, ar galima iš geros mėsos ar gerų bulvių mokyklose pagaminti tuos patiekalus, kuriuos gamina namuose?
– (A.Kranauskas) Gerų produktų atitinkama ir kaina. Visi nori, kad vaikai tilptų į 2 eurus. Taip kad gėris irgi yra sąlyginis.
– Bet produktai, kuriuos naudojate, irgi kainuoja?
– (A.Matulevičiūtė) Kaštai bus įmanomi įgyvendinti.
– Jūs maistą išbandėte mokykloje, sužinojote vaikų nuomones, o kas toliau?
– (A.Matulevičiūtė) Toliau kursime receptus tuo pačiu pagrindu. Matėme, kaip vaikai atsiliepia, nes jie ir komentarus parašė. Tuos receptus įkelsime į puslapį su nuotraukomis, kaip tai turėtų atrodyti, padarysime dėžučių sistemą, kad mokykloms nereiktų iš naujo investuoti, kad tvirtintų valgiaraščius būtent su veterinarija, kas yra pakankamai sudėtinga. Jie tiesiog bus patvirtinti ir galės pasirinkti, kas yra jų švediškame stale. Iš karto atlaisvėja visos taisyklės, kiek kartų per savaitę, nes vaikai patys renkasi ir jau turės patvirtintus receptus, pagal kuriuos galės gaminti. Aš taip pat siūliau, kad būtina įtraukti, jeigu bus klausimai, visada turi skambinti, rašyti, kritikuoti, sakyti pozityvias mintis. Tą darome, kad visiems būtų atrastas geriausias balansas, nes vienas žmogus ar institucija nesukurs visos geros sistemos, tai turi būti visų bendradarbiavimas. Dabartinėmis patirtimis tai vyksta.
– Pone Ivanauskai, dažniausiai vaikai mokyklose turi labai ribotą laiką pavalgyti. Jūs apie maitinimą kalbate kaip apie tam tikrą kultūrą, bendravimo būdą. Bet vaikams to nereikia, jie atbėga pavalgyti. Gal iš tiesų, pateikus konkrečius patiekalus, tai būtų greitas ir sveikas maistas?
– (A.Ivanauskas) Bet kuriuo atveju, visur galima rasti gerą sprendimą ir gerai, kad jie vyksta. Bet ar vaikui reikia leisti valgyti valandą, čia jau kitas klausimas. Jeigu eilė didžiulė nusidriekia ir kažkam reikia laiko atstovėti eilėje, tai nėra gerai. Bet jeigu yra pusvalandis ir jis normaliai per pusvalandį gali pavalgyti pietus, kaip ir suaugęs žmogus, viskas yra tvarkoje.
– (A.Matulevičiūtė) Labai įdomus pavyzdys vienoje mokykloje – būtent šią problemą sprendė skirtingu laiku. Vieni ateina anksčiau, prie sriubos ir ji jau padėta ant stalo. Viena mergaitė atsisėdo ir visiems supilstė, sudėjo lėkštutes – čia jau yra kultūrinis dalykas, kai visi ateis ir pavalgys. Ir jie valgė sriubą, nelaukė ir po to ėjo prie pagrindinio. O kiti vaikai atėjo vėliau ir problema buvo puikiai sprendžiama. Be to, diskusija buvo, kad pirmokai lyg sau neįsidės, bet matėme pirmokus, puikiai įsidedančius sau į lėkštę ir pasiimančius.
– Su kuo tarėtės, kai ruošėte pertvarką?
– (A.Kranauskas) Visų pirma, yra sveikos mitybos rekomendacijos. Mes surinkę daugybę atsiliepimų iš mokyklų, vaikų, įvairių įstaigų. Atsižvelgėme į jų pastabas ir nauju principu darome valgiaraštį. Kiekvienas elementas gali būti keičiamas iš tokių rezervinių dėžučių. Jeigu kažkas nepatinka, žaibiškai galima pakeisti kitu, patvirtintu produktu.
– (A.Matulevičiūtė) Dabar esame protingi, išmanūs, yra labai daug informacijos srauto – tiesiog ją sekant, iš Lietuvos dietologų buvo konsultacijos. Dabar dar gavau komentarus dėl receptų. Nuolat yra kintama ir į bet kokio žmogaus pasakytą pastabą yra kreipiamas dėmesys. Tiesiog norisi bendro tikslo.
– Kiek ši reforma kainuos, pone Kranauskai?
– (A.Kranauskas) Nežinau, kam ji gali kainuoti. Virėjai turi mokėti, ką ten mokyti virėją. Jis turi mokėti, juk jis virėjas.
– (A.Matulevičiūtė) Pasakysiu, kiek gavau pinigų iki šiol – nulį. Dėl to, kad aš noriu tai daryti ir manau, kad tai yra svarbu. Kiekvienas žmogus, kuris gali skirti bent šiek tiek laiko, gali.
– (A.Ivanauskas) Bet jūs sakote – iš Europos Sąjungos pinigų.
– (A.Matulevičiūtė) Alergenai, kuriuos aš moku, už kuriuos gaunu pinigus, yra visai atskira tema. Tai tiesiog yra žinių gilinimas. Bet kas susiję su receptų kūrimu, tai yra absoliučiai nemokamai. Taip tai bus mokama, nes reikės apmokyti šefus.
– Turite paskaičiavimus, kiek tai kainuos?
– (A.Kranauskas) Yra numatyta dviejų metų mokymo programa ir ji bus finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Ten bus apie 800 tūkst. dviems metams. Bet bus apmokyta apie 7 tūkst. įvairių asmenų – ir šefai, ir mokytojai, ir mokiniai, ir visuomenės sveikatos biurų darbuotojai, ir mokinių tėvai. Didelė auditorija.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
