Neseniai Vilniuje vykusioje spaudos konferencijoje „Kiekviena diena brangi“, kuri buvo skirta Pasaulinei metastazavusio krūties vėžio dienai, Nacionalinio vėžio instituto imunologas, medicinos mokslų daktaras Marius Strioga pasakojo, kiek daug mitų yra susijusių su imunine sistema ir kaip svarbu nepakenkti sau.
Klausimai apie tai, kaip imuninė sistema bendrauja su vėžiu, kaip jie žiūri vienas į kitą ir kada atsiranda bėdos, kaip žmogus gali padėti savo imuninei sistemai kontroliuoti vėžio ląsteles, nėra tik mokslininkų domėjimosi sritis.
„Ši tema yra svarbi. Yra žmonių, kurie stengiasi sustiprinti imunitetą maisto papildais, nors tai nėra specifinės priemonės. Tokiu atveju jie tikrai turės vieną gerą dalyką – tai bus brangus šlapimas“, – pasakojo M.Strioga.
Patarimai sveikiems ir sergantiems žmonėms turi remtis mokslo įrodytais faktais.
Imuninė sistema panaši į ginkluotąsias pajėgas, nes jos tikslas – aptikti ir sunaikinti vėžį.
„Kaip fronte ir priešo užnugaryje, yra būtini žvalgai, mobilios grupuotės, kelio ženklai, taip ir gydant vėžį būtini pagalbininkai ir tam tikros sąlygos, padedančios iškovoti pergalę“, – teigė gydytojas M.Strioga.
Ląstelės pakinta, bet žmogus neserga vėžiu
Daugeliui žmonių pavyksta išvengti vėžio, tai rodo faktai. Kasmet pasaulyje vėžiu suserga 14 milijonų žmonių, o Žemės rutulyje gyvena 7 milijardai žmonių.
„Jei būtų taikoma autopsija žmonėms, kurie mirė sulaukę daugiau kaip 80 metų, paaiškėtų, kada jų kūne yra piktybinių ląstelių, bet tai nereiškia, kad jie sirgo vėžiu“, – pasakojo M.Strioga.
Imuninė sistema turi aiškų tikslą – saugoti mus nuo įvairių priešų. Imuninės sistemos veiksmus galima suskirstyti į kelis etapus. Pirmiausia imuninė sistema turi pamatyti piktybines ląsteles. Jei į organizmą patenka grybelių, virusių, bakterijų, kirmėlių, imuninės sistema atpažįsta tai, kas yra svetima.
Imuninei sistema nėra didelio iššūkio atpažinti įsibrovėlį. Bet vėžio ląstelė yra sava ląstelė, o ne svetima. Imuninė sistema yra išmokusi nepamatyti to, kas yra sava ir nepulti tai naikinti.
Priešingu atveju, ji sukvailiotų ir sunaikintų visą organizmą. Toks pavojus kyla, jei išsivysto autoimuninės ligos, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas ir kitos.
Aptinka tik mirusią vėžio ląstelę
Kitas svarbus dalykas – imuninės sistemos žvalgams pavyksta atpažinti tik mirusią, o ne gyvą vėžio ląstelę. Vadinasi, įsibrovus į priešo tvirtovę nėra taip lengva jį rasti.
Yra žinoma, kad imuninė sistema skirtingais būdais stengiasi susidoroti su virusais, bakterijomis ir vėžiu. Ji planuoja skirtingus kovos metodus. Jei mes bandysime karinį laivą sustabdyti sausumos pajėgomis, tikriausiai tai nepavyks.
Dendritinės ląstelės dirba žvalgais, kurie turi išanalizuoti informaciją apie vėžį ir nunešti ją į kareivines, o tai yra limfmazgiai.
Į kareivines grįžę žvalgai, mobilizuoja imuninės sistemos komponentus, tai yra T limfocitai. Būtent jie turi iš limfmazgių nueiti iki vėžio ir į jį įsiskverbti. Tačiau vėžio darinį sudaro ne vien piktybinės ląsteles, yra ir kitokių komponentų.
Vėžys sugeba likti nematomas
Imuninė sistemą turi tiek daug užduočių tarsi ji veiktų pagal sudėtingą karinę strategiją – ji privalo ne tik paruošti karius ir pristatyti juos į frontą, bet atpažinti ir likviduoti vėžį.
Gydytojas M.Strioga pasakojo, kad visi šie mechanizmai yra žinomi, bet kyla kausimas – jei viskas taip gražu, kodėl žmonės suserga vėžiu, ar tai yra imuninės sistemos kaltė?
Jei melanoma ir inkstų vėžys yra labiau matomi, yra ir tokių vėžio ląstelių, kurios sugeba neišsiduoti. Vėžys mėgsta užsimaskuoti kaip arabas vyras, užsidėjęs burką.
Kad suklaidintų žvalgus – dendritines ląsteles, vėžio ląstelės naudoja įvairius mechanizmus. Gali atsitikti ir taip, kad pasiekusios kareivines dendritinės ląstelės pateiks klaidingą informaciją ir tikins, kad tai yra ne vėžys, o bakterija. Todėl imuninės sistemos paleisti mechanizmai bus neveiksmingi.
Iškyla daug natūralių barjerų
Yra ir kitokių kliūčių – imuninė sistema susiduria su vadinamąja biurokratija, pavyzdžiui, lieka vos 10 proc. kareivių, pasiruošusių pulti. Tokiu būdu išvengiama stipraus imuninio atsako, kad organizmui nebūtų žalos.
„Tokie stabdžiai yra naudingi, tačiau vėžio atveju jie nereikalingi. Juk jei iš 10 milijonų kareivių išleidžiama į frontą tik 10 tūkstančių, sunku pasiekti pergalę, nes reikėtų bent milijono kareivių,“ – pasakojo gydytojas M.Strioga.
Vėžys turi leisti signalus, kad kareiviai ( limfocitai) jį surastų. Bet staiga vėžys paslepia visus kelio ženklus ir padaro taip, kad kareiviai klaidžioja po visą organizmą ir nieko neranda. Tai rodo, kad vėžys gali neleisti imuninės sistemos komponentams patekti į vidų.
Vėžys turi daug jungiamojo audinio. Jos tinklas būna toks tankus, kad kareiviai neturi jokios galimybės patekti į vėžio ląstelės židinius.
Vietoj greitkelio atsiduria žvyrkelyje
Vėžio darinyje gali būti taip pat pakitusių kraujagyslių, o kraujagyslės yra kaip kelias, kuriuo keliauja limfocitai. Jei greitkelis staiga baigiasi ir prasideda žvyrkelis, sunku būna pravažiuoti karine technika.
Įsiveržę kariai sugeba sunaikinti didžiąją dalį piktybinių ląstelių, bet dalis jų išlieka. Ilgainiui jos suveši ir sukelia metastazes, nes sugebėjo laiku pasislėpti.
Klastingiausias būdas, kurį vėžys taiko, kad galėtų įžūliai ir atkakliai priešintis, – tai išskyrimas tam tikrų medžiagų, kurios nuodija imuninę sistemą.
Vėžys sugeba imuninę sistemą taip paveikti, kad ji ima slopinti save. Vėžys randa išdavikų imuninėje sistemoje.
Pagaliau vėžys moka išsekinti limfocitus, netekę jėgų šie kariai pasitraukia ilsėtis, o tai naudinga vėžiui.
„Iš tikrųjų visos priežasties, dėl kurių imuninė sistema pralaimi, yra ne jos pačios defektai, o vėžio apgaulė.
Mes galime turėti imuninę dykumą, kai nėra jokių imuninės sistemos komponentų. Galime turėti imuninę apgultį, kai nepavyksta patekti į vėžio vidų, taip pat galime turėti karštą vėžį, kai vyksta arši kova,“ – pasakojo gydytojas M.Strioga.
Vėžys yra sugeba įvairiais būdais apgauti net labiausiai treniruotą imuninę sistemą. Kad taip neatsitiktų, yra taikoma imunoterapija. Jos tikslas – koreguoti imuninį atsaką į vėžį. Tai specifinės priemonės, skirtos imuninei sistemai.
Svarbiausias dėmesys – mitybai
Gydytojas M.Strioga ragino nešvaistyti pinigų maisto papildams. Kadangi papildai, kurių sudėtyje yra vitaminų, mikroelementų, augalinių medžiagų, neturi specifinio poveikio imuninei sistemai. Jų vartojimo rezultatas yra toks, kad mes turime vieną tikrą dalyką – tai brangų šlapimą.
Norėdamas sau padėti, žmogus turi rinktis subalansuotą mitybą. Gydytojas M.Strioga aiškino, kad žmogus yra visaėdis gyvūnas, kuriam reikia mėsos, daržovių, vaisių.
Skeptiškai vertindamas drastiškas dietas, gydytojas tikino, kad tam tikrais atvejais galime tigrui ar liūtui skirti bananų dietą, bet nebus naudos, nes šie plėšrūnai netaps vegetarais.
Kad žmogaus organizmui nepritrūktų tam tikrų medžiagų, valgiaraštis turi būti kuo įvairesnis. Tačiau reikėtų riboti raudoną mėsą, dažniau rinktis paukštieną, triušieną, žuvį. Reikėtų vengti aštrių ir keptų patiekalų, kurie yra sunkiai virškinami.
Ant stalo turi būti kuo įvairesnių spalvų daržovių, taip reikia elgtis ne dėl grožio, įvairiaspalvės daržovės turi daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Taip pat reikia neužmiršti valgyti riešutų, grūdų, sėklų, vaisių.
Saldumynų mėgėjams gydytojas M.Strioga patarė nepiktnaudžiauti, nes nuo didelio angliavandenių kiekio gali sutrikti medžiagų apykaita. Saldumynai sukelia nutikimą, gali išprovokuoti metabolinį sindromą, o tai nėra gerai.
Fizinis aktyvumas stiprina imuninę sistemą
Dar vienas dalykas, kurį žmogus gali padaryti, stiprindamas savo imuninę sistemą, tai fizinis aktyvumas. Tai gali būti užsiėmimai, teikiantys malonumą, pavyzdžiui, darbas sode, šiaurietiškas vaikščiojimas, plaukiojimas, važiavimas dviračiu.
JAV buvo atlikti tyrimai apie fizinio aktyvumo įtaką. Jie parodė, kad kovojant su įvairiomis lėtinėmis infekcijomis, kurių priežastis yra herpeso ar citomegalo virusai, imuninė sistema sunaudoja milžiniškus resursus. Sulaukus 80 metų, apie 30 proc. viso imuninio atsako yra skiriama šioms lėtinėmis infekcijoms suvaldyti, vadinasi, nebelieka naujų imuninės sistemos komponentų, kurie būtų skirti naujoms grėsmėms.
Tuo tarpu vos 30 minučių fizinio aktyvumo sugeba padaryti taip, kad į kraują patektų kuo daugiau limfocitų, o antinksčiai išskirtų daugiau adrenalino, gliukokortikoidų. Senieji limfocitai nukeliauja į audinius ir žūsta. Vadinasi, fizinis aktyvumas apvalo imuninės sistemos apartamentus: mažina tų limfocitų, kurių nebereikia, ir papildo jų atsargas.
Streso valdymas – taip pat pagalba imuninei sistemai
Gydytojas M.Strioga išskyrė dvi streso rūšis, viena jų padeda išgyventi, o kita – nuodija imuninę sistemą.
Pavyzdžiui, ūmus stresas, kai kažkas staiga išgąsdino, yra naudingas, nes mobilizuoja organizmo jėgas, todėl žmogus ruošiasi su kažkuo kovoti.
Tuo tarpu lėtinis stresas yra kur kas žalingesnis. Mat antinksčių žievė išskiria daug įvairių hormonų, o tai – peilis imuninei sistemai, nes jos atsakas silpnėja.
Kai žmogus nesugeba suvaldyti savo emocijų, jaučia pavydą ar pyktį, sielojasi, kad yra nepripažintas, silpsta jo imuninė sistema.
„Rūkymas taip pat alina imuninę sistemą, nes sukelia įvairias ląstelių pažaidas, su kuriomis turi kovoti imuninė sistema. Tada jos dėmesys yra nukreipiamas, o vėžys kur nors vystosi ir jo niekas nemato“, – pasakojo gydytojas M.Strioga.
