– Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad pacientai negali būti per prievartą priskiriami kitam šeimos gydytojui. Kodėl kai kurios poliklinikos pažeidžia žmogaus teisę rinktis gydytoją? – „Lietuvos rytas“ paklausė Lietuvos šeimos gydytojų kolegijos prezidento profesoriaus Leono Valiaus.
– Nemanau, kad tokie atvejai dažni. Bet taip gali atsitikti tik todėl, kad reikalaujama trumpinti eiles pas šeimos gydytojus. Galioja dar prieš porą dešimtmečių priimta teisės norma, kad pacientas turi teisę rinktis tiek pirminės sveikatos priežiūros įstaigą, tiek šeimos gydytoją.
Pas kai kuriuos maloniai bendraujančius specialistus prisirašo labai daug gyventojų, kitiems medikams tenka gerokai mažiau pacientų, pasitaiko, kad net perpus.
Natūralu, kad pas pastaruosius galima pakliūti iškart, nelaukiant eilėje. Bet priėmimo pas populiariuosius gydytojus tenka palūkėti iki dviejų savaičių.
Dabar Ligonių kasos grasina bausti medicinos įstaigas, jei pacientas nebus priimtas per 7 dienas. Ką lieka daryti gydyklų administracijai? Stengiasi dalį pacientų iš populiariųjų šeimos gydytojų perrašyti mažiau jų turintiems ir taip lygiau paskirstyti žmonių srautus, kad pavyktų nepažeisti nustatyto termino.
Aišku, tai prieštarauja paciento pasirinkimo teisei. Bet taip atsitinka ne iš piktos valios, o todėl, kad medikai atsiduria tarp kūjo ir priekalo, nes teisės aktai neatitinka realios sveikatos priežiūros sistemos padėties.
– Gal šeimos gydytojo keitimas pacientui nedaro žalos, o sukelia tik psichologinių nepatogumų?
– Šeimos gydytojas nuolat bendrauja su pacientu, kartais ir dešimtmečius, neretai prižiūri ir jo tėvų, ir vaikų sveikatą, užsimezga asmeninis ryšys. Todėl kai žmogų staiga perrašo kitam gydytojui, kurio jis nepažįsta, gali kilti rimtų psichologinių problemų.
Tai prieštarauja ir šeimos medicinos ideologijai, kuri numato abipusį pasitikėjimą, žinių apie pacientą ir jo aplinką kaupimą.
– Ar įteisinant naują pacientų priėmimo tvarką buvo tariamasi su šeimos gydytojų organizacijomis?
– Ne, niekas mūsų patarimų neklausė.
Iš viso neįžvelgiu problemos dėl eilių laukiant priėmimo pas šeimos gydytoją.
Žmogui ūmiai susirgus jis paprastai priimamas tą pačią dieną, kai kreipiasi. Aišku, tokiais atvejais jis nebūtinai nusiunčiamas pas savo šeimos gydytoją, bet pagalba suteikiama nedelsiant.
Kai pacientui diagnozuota lėtinė liga, jis žino, kada baigiasi jam išrašyti vaistai, kada reikia atlikti kontrolinius tyrimus, nematau jokios bėdos, jei jam tenka luktelėti dvi ar net tris savaites. Juk tokius apsilankymus pas gydytoją galima planuoti iš anksto.
Lietuva šiuo požiūriu nė kiek neatsilieka net nuo turtingųjų Skandinavijos šalių ar Jungtinės Karalystės. Ten visiškai normalu, jei pas šeimos gydytoją pacientas patenka ir po keturių savaičių.
– Vadinasi, lietuviai pernelyg nekantrūs ir per daug reikalauja?
– Sakyčiau, gal mes per daug nuvertiname savo sveikatos apsaugos lygį. Kai mūsų emigrantai per atostogas grįžta į namus iš užsienio, jie kreipiasi į gydymo įstaigas ir džiaugiasi, tiek sveikatos priežiūros sistema, tiek gydytojų ir slaugytojų kompetencija.
Pagyvenę kitur žmonės įsitikina, kad ne viskas taip blogai Lietuvoje, kaip atrodo niekur neišvažiavus. Gal skeptiškas požiūris į savo šalį – dar sovietinių laikų palikimas.
Tuo metu kai kurie politikų sprendimai dvelkia populizmu, pataikavimu žmonių nuotaikoms, kurios nebūtinai atitinka realias sveikatos priežiūros galimybes.
Taip vertinčiau reikalavimą šeimos gydytojui priimti pacientą per 7 dienas. Tai mechaniškai nustatytas terminas, kuris ir sukelia naujų problemų, tokių kaip pacientų perrašinėjimas kitiems šeimos gydytojams.
– Vis dėlto gal galima sudaryti šeimos gydytojams sąlygas, kurios leistų taupyti laiką, tarkime, lengvinant biurokratinę jų darbo naštą?
– Dabar tai jau sprendžiama. Popierizmo turėtų mažėti. Tačiau dar būtų galima pasitelkti kitus sveikatos apsaugos sistemos resursus. Per mažai panaudojamos slaugytojų galimybės, o taip yra todėl, kad jiems teisiškai surištos rankos priimti savarankiškus gydymo sprendimus.
Jau parengti pažangiosios slaugos praktikos dokumentai, kurie suteiks teisę slaugytojams tęsti lėtinėmis ligomis sergančių pacientų receptus. Turėtų būti leidžiama ir slaugytojams skirti pacientui tyrimus.
