Šis centras nuošaliame Suvalkijos kaime atsirado Londone gyvenančio buvusio lengvojo kultūrizmo čempiono Vladislavo Pociaus iniciatyva.
Jis pats viename iš reabilitacijos centrų buvo susigrąžinęs gyvenimo džiaugsmą ir, matydamas, kiek daug žmonių reikia tokios pagalbos, Londone įkūrė priklausomybės ligų centrą „Alfa“.
Kai pastarajame nebetilpo visi pageidaujantieji, gimė mintis įsteigti tokią įstaigą Lietuvoje.
Į Suvalkijos kaime įkurtą centrą V.Pocius nukreipdavo užsienyje gyvenančius ir nebenorinčius svaigintis asmenis.
Daugėja norinčių pasveikti
Gyviškių kaime blaivaus gyvenimo iš pradžių mokydavosi 80 proc. emigrantų, o pastaruoju metu – jie sudaro pusę bendruomenės, nes kelią į centrą randa vis daugiau gyvenančių Lietuvoje.
„Matome augantį poreikį, norime padėti kenčiantiems žmonėms, – sakė „Lietuvos rytui“ centro vadovas 38 metų Andrius Pozdniakovas, jau senokai išsivadavęs iš kvaišalų pragaro. – Džiaugiamės tais, kurie nori sveikti, patys ieško pagalbos“.
Šiuo metų Gyviškių centre yra 11 vyrų. Pagal griežtą dienotvarkę gyvena ir mokosi blaivėjimo ne tik lietuviai, – yra rusų, estas, latvis.
Bendruomenė išsilaiko iš aukų, centro gyventojų pašalpų dalies, pagalbą suteikia bažnyčia. Vyrai gerai sutaria su Gyviškių kaimo gyventojais.
Reabilitacijos centro gyventojai turi mažai laisvo laiko, nes reikia rūpintis daržais, šiltnamiais, atsargomis žiemai, būreliu vištų ir neseniai įsigyta ožka Ciba, iš kurios pieno spaudžia sūrius.
Prieš penkis mėnesius į Gyviškių reabilitacijos centrą iš užsienio atvažiavęs 30-metis Artūras šypsodamasis pasakojo, kaip vyrams sekasi melžti Cibą: „Vieni laiko, kiti melžia. Ožka spardosi, bet geranoriškai“.
Šiluma be pagalbos neatsiras
„Pas mus daugėja žmonių, todėl trūksta gyvenamųjų patalpų. Vasarą įsikūrėme nešildomose pagalbinėse patalpose, dedame daug pastangų, kad jose atsirastų šildymas.
Marijampolės savivaldybė mums parūpino naujus langus, šiltinimo medžiagų ir katilą. Miškų urėdija leido pasimalkauti. Dar reikia įsigyti vamzdžių ir radiatorių.
Per socialinius tinklus pavyko surinkti tūkstantį eurų, tačiau dar trūksta 2–3 tūkstančių“, – pasakojo A.Pozdniakovas.
Šalia pagrindinio pastato esančiame pagalbiniame vyrai įrengė kelis kambarius. Jų sienas apkalė lentomis, pasistatė dviaukštes lovas ir tik būtiniausius baldus.
Nedažytų lentų sienos teikia jaukumo, tačiau nuo sovietų laikais plytelėmis išklotų grindų sklinda šaltis.
Kol dar lepina bobų vasara, nors naktys vėsios, nešildomame pastate galima tverti, tačiau darganos ir šalčiai jau ne už kalnų.
„Turime katilą, malkų, bet vien nuo to šilta nepasidarys. Labai norėtume, jei mums kas sutiktų padėti, iki šalčių įsirengti radiatorius“, – sakė A.Pozdniakovas.
Uždarbį išleisdavo narkotikams
Reabilitacijos centre besigydančių vyrų istorijos ir panašios, ir skirtingos.
Visi jie ritosi į gyvenimo dugną, tik vieniems jis buvo daug giliau, nei patys, ko gero, tikėjosi.
Iš Šilutės kilęs, ne vienerius metus Londone gyvenęs ir dirbęs Artūras teigė, kad jam koją pakišo dideli pinigai.
„Išvažiuodamas į užsienį tikėjausi gero gyvenimo, tačiau mane sugadino pinigų perteklius.
Turėjau gerą darbą, labai gerai uždirbdavau, o tada panorau daug ką išbandyti“, – atviravo Artūras apie žingsnį į kvaišalus.
Jis be narkotikų gyvena jau beveik pusmetį ir teigia, jog tai dar labai trumpas laikas, kad galima būtų džiaugtis pergale.
„Sunku, bet su pagalba aš grįšiu. Mane labai palaiko artimieji“, – kalbėjo Artūras.
Jis santūriai pasakojo apie savo praeitį, kai narkotikai jį buvo atvedę iki susinaikinimo ribos.
„Vartoti pradėjau 25-ių. Pinigų netrūko. Penkias dienas dirbdavau, o savaitgaliais svaigindavausi.
Gal keista, bet į darbą aš eidavau visada, nes žinojau, kad tik tokiu būdu turėsiu pinigų narkotikams.
Po kiek laiko tai tapo problema, kurią bandžiau slėpti nuo visų. Nuo manęs nusisuko draugai, buvau kelis kartus išmestas iš darbo.
Vėliau supratau, jog man yra du keliai – išeiti iš gyvenimo arba keistis.
Vijau mintis apie savižudybę. Reikėjo drąsos ir pastangų mesti aną gyvenimą“, – ramiu balsu apie skaudžią patirtį pasakojo Artūras.
Informacijos, kas jam galėtų padėti, jis ieškojo internete.
„Į paieškos laukelį įrašiau „Pagalba narkomanams Anglijoje“, – prisiminė Artūras savo pirmą žingsnį išsigelbėjimo link.
Londone jis kreipėsi ne į vieną psichologą, tačiau tai buvo ne tai, ko tikėjosi.
Galop jis aptiko V.Pociaus įkurto priklausomybių ligų centro „Alfa“ adresą.
„Parašiau labai ilgą laišką, išdėsčiau visas savo bėdas ir greitai gavau atsakymą: „Skambink“. Iš pradžių net nusivyliau, – tiek daug prirašiau, o gavau tik vieną žodį“, – šypsojosi Artūras. Skambutis į centrą „Alfa“ jam buvo lemtingas.
Po kiek laiko šilutiškis iš Londono atvyko į Gyviškių kaimą ir nuoširdžiai džiaugiasi, sulaukęs pagalbos.
Artūras teigė, jog jam yra labai svarbus artimųjų palaikymas.
Blaivėjimo programa trunka metus. Šilutiškis neslėpė, jog pradžia buvo sunki, tačiau bėgti iš centro nebuvo minčių.
Sveikstantis jaunas vyras kelis kartus pakartojo, jog priklausomybių norintys atsikratyti žmonės turi jokiu būdu nebijoti ieškoti pagalbos ir nepasiduoti nevilčiai.
Už grotų lengva gauti kvaišalų
45 metų marijampolietis Darius metus dalyvavo programoje ir jau dvejus metus reabilitacijos centre dirba savanoriu, padeda kitiems vaduotis iš priklausomybių.
„20 metų praleidau kalėjime. Prieš ketverius metus išėjau, – santūriai pasakojo Darius. – Į centrą atvykau, nes ėjau klystkeliais. Metų programos pakanka, kad gautum viltį ir norą gyventi.
Aš vartojau narkotikus. Ir laisvėje, ir kalėjime. Turiu pasakyti, jog kalėjime yra lengviau gauti narkotikų, nei Marijampolės mieste.
Kai reabilitacijos centre susidūriau su pirmaisiais sunkumais, buvo noras bėgti, tačiau ištvėriau. O po to likau savanoriauti.
Atvykę gydytis į mūsų centrą vyrai nori sužinoti, kaip mums pavyko pereiti tą gėdą“.
Darius prisipažino, jog turi sužadėtinę, kuri žino jo gyvenimo istoriją.
Vyras neabejoja, jog tie pragaro ratai, kuriais jam teko vaikščioti, jau praeityje. ˙
