Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninė spalio 11-ąją minimą Pasaulinę nutukimo dieną akcentuos nutukimo stigmą.
Visų pirma tėvai, mokytojai ir medikai, bendraudami su vaikais ar suaugusiais žmonėmis, kurie turi antsvorio, turėtų negilinti nutukimo stigmos: nesmerkti, nesiekti įskaudinti, o aiškinti ir padėti.
Į žmogų, kuris turi antsvorio ar serga nutukimu, dera kreiptis vartojant tinkamus žodžius, akcentuoja VU Vaikų ligoninės gydytojas dietologė Žana Antonova. Pasak specialistės, žmogus, turintis antsvorio, neretai turi daug psichologinių, emocinių problemų, kurias linkęs slėpti.
Ugdymo, švietimo įstaigų aplinka taip pat ne visada tolerantiška antsvorio turinčiam ar nutukimu sergančiam vaikui.
Tyrimai rodo, kad iš tokių vaikų auklėtojai ir mokytojai mažiau tikisi gerų mokymosi rezultatų. Vyresni vaikai ar paaugliai, atėję pasitikrinti sveikatos pas medikus, kartais išgirsta tiesmuką pasakymą: „Esi nutukęs (-usi)“.
Pasak Vaikų ligoninės gydytojos dietologės Justės Parnarauskienės, teisinga sakyti „turėti antsvorio“, „sirgti nutukimu“.
„Pabrėžiame, kad nutukimas yra viena iš ligų, kuri pakeičia visą organizmą ir pasireiškia išoriškai. Pavyzdžiui, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas – ligos, kurios nustatomos tam tikrais tyrimais, tačiau jų dažniausiai nematyti išorėje, o nutukimas pasireiškia išoriškai, sukeldamas diskomfortą“, – sakė J. Parnarauskienė.
Gydytoja dietologė Ž. Antonova atkreipia dėmesį į susiformavusį mitą, kad apkūnus žmogus toks dėl to, kad yra tingus, labai daug valgo, nesportuoja, yra apsileidęs.
„Iš tikrųjų nutukimo priežasčių yra daug daugiau, todėl ir nutukimo gydymas – kompleksinis, kurį tinkamą ir individualų gali paskirti tik gydytojas dietologas, numatydamas pacientui realius tikslus ir uždavinius. Į komandą gali būti įtraukiamas ir psichologas, kad pacientas būtų labiau motyvuotas gydytis. Labai dažnai girdima frazė „mažiau valgyk, daugiau judėk“ – tikrai ne gydymo metodas“, – įsitikinusi gydytoja dietologė.
Vaikų ligoninės psichologė Rūta Vyšniauskė pritaria, kad gėdos ir kaltės jausmai niekada neskatina pokyčių, tik verčia žmogų jaustis blogai, norėti užsidaryti, pasislėpti. Kai žmogus jaučiasi blogai, jo motyvacija rūpintis savimi dramatiškai krenta, nes jis nemyli savęs, nenori dėl savęs stengtis.
Daug mokslinių tyrimų rodo, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji yra linkę neigiamai vertinti žmones, turinčius antsvorio. Tai tiesiogiai susiję su visuomenėje vyraujančia nuostata, jog svorį galima kontroliuoti, antsvoris prilyginamas valios trūkumui.
Norėdami kovoti su nutukimo stigma, visų pirma kiekvienas asmeniškai turėtume identifikuoti savo pačių nuostatas ir požiūrį į svorį, kurį nejučia transliuojame žodžiais ir elgesiu, taip prisidedami prie stigmatizavimo.
Antsvorį turėtume suvokti kaip konkrečią sveikatos problemą, o ne priskirti žmogui kaip jo asmeninę savybę.
„Aš nutukęs“ – reiškia, jog toks jau esu, nieko nepadarysi, tai kelia beviltiškumą ir užsuka ydingą neigiamo mąstymo ratą; „aš sergu nutukimu“ – reiškia, kad tai yra problema, savotiškai atsieta nuo manęs, todėl lengviau kontroliuojama, ir aš galiu imtis konkrečių žingsnių ją išspręsti.
VU Vaikų ligoninės specialistės atkreipia ir kolegų medikų dėmesį, kaip tokius žmones vadinti. Derėtų sakyti, kad žmogus turi antsvorio, didelį kūno masės indeksą, serga nutukimu.
Žiniasklaida taip pat kviečiama prisidėti prie nutukimo stigmos mažinimo. Straipsniuose apie nutukimą, antsvorio problemas ir reklamose, kaip numesti svorio, paprastai randame turinčio antsvorio suaugusio ar vaiko nuotrauką, tam tikrų kūno dalių, kurios yra pačios storiausios ir nekelia susižavėjimo.
Specialistės pabrėžia, kad tai – netinkama vaizdų kalba, kurią galima pakeisti nežeidžiančia antsvorio turinčių žmonių.
