Tiesa, paviešinus sudėtingo likimo vyriškio istoriją, valdininkai susizgribo: užpildžius dokumentus, žmogus nukreiptas atlikti darbingumo ekspertizę. Jam nustatytas neįgalumo lygis. Artūras užregistruotas darbo biržoje, apdraustas. Galima sakyti, vos ne iš ano pasaulio grąžintas žmogus užgydžius žaizdas, atstačius išsekusį organizmą, toliau gydomas slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje.
Taip „prižiūrėjo“, kad žmogus vos neiškeliavo iš šio pasaulio
Prieš du mėnesius interneto svetainėje lrytas.lt rašėme, kad socialinių įgūdžių stokojančiu Artūru J. po jo mamoms mirties maždaug prieš šešerius metus savanoriškai rūpinęsis ūkininkas Vytautas Noreika taip jį „prižiūrėjo“, kad žmogus vos neiškeliavo iš šio pasaulio.
Dėl maisto trūkumo vyras buvo labai išsekęs, sutrikę suvokimai, išnykę socialiniai įgūdžiai. Būklę sunkino tai, kad buvo nušalusios abi pėdos, gangrenavę pirštai.
Plačiau apie tai buvo rašyta straipsnyje „Tai, kas vyko Nevarėnų miestelyje, pašiurpino net medikus: šokiravo aplinkinių nužmogėjimas“.
Neįsileisdavo į namus
Komisija buvo sudaryta dėl žiniasklaidoje nuskambėjusios šokiruojančios vienišiaus Artūro istorijos. Komisija tyrė ir įvertino tik tą informaciją, kuri susijusi su Administracijos Nevarėnų seniūnijos darbuotojų – Nevarėnų seniūnės Vilmos Šakienės ir Nevarėnų seniūnijos socialinio darbo organizatorės Linos Kenstavičienės – veika.
Paviešinus pasiligojusio, savimi nesugebančio pasirūpinti nevarėniškio Artūro bėdas, tuometinio Savivaldybės administracijos direktoriaus Sauliaus Urbono dėmesį labiausiai patraukė Greitosios medicinos pagalbos, Regioninės Telšių ligoninės darbuotojų citatos, verčiančios suabejoti, ar atsakingi seniūnijos darbuotojai viską padarė, kas jiems priklausė.
Atsakymuose komisijai Nevarėnų seniūnė V.Šakienė nurodė, kad apie gyventoją Artūrą žinojo tiek, kiek ją informuodavo atsakinga darbuotoja L Kenstavičienė.
Seniūnės V.Šakienės teigimu, išmokų skyrimo klausimas buvo keliamas, tačiau žmogus pats atsisakęs pagalbos. Tiek seniūnė, tiek socialinio darbo organizatorė su gyventoju ne kartą bendravo, ragino, siūlė registruotis darbo biržoje, kad po to galėtų pretenduoti į socialines garantijas ir išmokas. Anot seniūnės, gyventojas ignoravo raginimus, atsisakė kreiptis į darbo biržą.
Socialinio darbo organizatorė L.Kenstavičienė komisijai teigė, jog Artūro namuose lankytis pradėjo prieš penkerius metus, kada mirė jo motina. Darbuotoja bandė išsiaiškinti, kaip vyras jaučiasi, gal jam reikalinga pagalba. L. Kenstavičienės teigimu, gyventojas nei vieną kartą neįsileido arba jo tiesiog nerasdavo namuose.
Ūkininkas savotiškai rūpinosi nelaimėliu
Seniūnijos darbuotojai L.Kenstavičienei pavyko išsiaiškinti, kad žmogumi rūpinasi seniūnijos gyventojas Vytautas Noreika.
V. Noreika – tai tas pats ūkininkas, kuris, kilus skandalui, kad jo prižiūrimas gyvas žmogus pūva, suakmenėjusiu veidu išsigynė, tvirtindamas neturįs su juo jokių reikalų. Bet, pasak sunkiai sirgusio Artūro ir ligoninės personalo, lankė ligonį palatoje.
Be to, miestelio gyventojų žiniomis ir paties Artūro tvirtinimu, neva vedamas kažkokių turtinių reikalų, palaidojo jo motiną. Visa tai ponas V. Noreika paneigė, bet, kaip sakoma, žmonėms akių neužriši ir burnų neužkiši.
Nevarėnų seniūnijos darbuotoja L. Kenstavičienė ir žurnalistams, ir komisijai tvirtino, jog su Artūru palaikydavo ryšį nereguliariai, tuomet, kai sutikdavo viešose vietose. Susitikimai vyko prie kredito unijos padalinio Nevarėnų miestelyje, jam laukiant eilėje, parduotuvėje, seniūnijos pastate, gatvėje ar tvarkant jo gyvenamosios vietos deklaraciją.
L.Kenstavičienės teigimu, du kartus Artūras buvo pakviestas ir atvyko į seniūniją, tuomet buvo bandoma jį prikalbinti, kad registruotųsi į darbo biržą ar kreiptųsi į kitą įstaigą, kur jam būtų suteikta papildoma pagalba.
Įrodymų, kad atliko pareigą, – nėra
Seniūnijos darbuotoja L.Kenstavičienė komisijai atskleidė gyventojo socialines problemas: kategoriškas atsisakymas registruotis darbo biržoje, švaros ir asmeninės higienos nesilaikymas, neveiklumas, uždaras ir nebendraujantis charakteris, alkoholio vartojimas. O pats Artūras ligoninės palatoje žurnalistams tvirtino, kad nevartoja alkoholio ir nerūko, be to, tam net neturi pinigų. Parduotuvėn žmogus nueidavo saujoj spausdamas 5 eurus, pirkdavo duonos, pigiausios dešros.
Prie problemų L.Kenstavičienė priskyrė ir, jos žodžiais tariant, neįprastą Artūro pomėgį vaikščioti vėlai vakarais.
Beje, įrodymų, kad darbuotoja atliko savo darbą, nėra, nes, anot jos, Artūras atsisakydavo raštu pasirašyti, kad atsisako siūlomos pagalbos. Jei žmogus atsisakė pasirašyti, tai gal atsakinga darbuotoja fiksavo užrašuose, kada jį lankė, kokiu klausimu bendravo. Ne, žodinių atsisakymų nebuvo reikalo fiksuoti, mat, pasak L.Kenstavičienės, penkerius metus jokių problemų dėl Artūro būklės nebuvo iškilę.
„Artūras jokių pageidavimų dėl socialinių paslaugų nereiškė, pagalbą jam siūliau savo iniciatyva, vadovaudamasi noru padėti, o ne dėl blogos žmogaus būklės, apie kurią jokių duomenų nebuvo“, – komisijai raštu tvirtino L.Kenstavičienė.
Seniūnijos darbuotojos ir ūkininko bendradarbiavimas
Kalbėdama apie ūkininką V. Noreiką ir atsiskyrėlį Artūrą, socialinio darbo organizatorė konstatavo, kad judviejų „santykiai atrodė geranoriški“. Iš viso miestelio Artūras pasitikėjo vieninteliu V.Noreika, kurio vienintelio pagalba buvo galima jį atvežti į seniūniją.
Tarp liaupsių V. Noreikai socialinio darbo organizatorė jam priskyrė ir nuopelną, kad tik V. Noreikos dėka iškilus poreikiui pavyko Artūrą nugabenti į ligoninę.
Nesuprantama, kodėl L. Kenstavičienei „pamiršo“, kad nepakeliamo skausmo išvargintas tiesiogine prasme pūvantis nevarėniškis pagalbos kreipėsi į kaimynus, o kai šie iškvietė greitąją medicinos pagalbą, ūkininkas nenorėjo leisti vežti jo į ligoninę, įžūliai pavadindamas Artūrą „durniumi“. Greitosios medicinos pagalbos medikui teko pagrasinti kviesti policiją, jei V. Noreika trukdys išgabenti ligonį į ligoninę. Tik po to V.Noreika nebetrukdė medikui atlikti savo darbo.
Ligoninėje nuo bado išsekęs ir pūvantis vyras sulaukė ne tik gydymo, bet ir nuoširdaus bendravimo. Pasak medikų, žmogus atrodė įbaugintas, išvargintas nuolatinio badavimo, norėjo slėpti maistą, neturėjo pačių paprasčiausių socialinių įgūdžių, kaip naudotis tualetu ir panašiai.
Ūkininko pagalba bendraujant su Artūru patenkinta L.Kenstavičienė komisiją patikino, jog „visus penkerius metus jokiems pagrįstiems įtarimams dėl nepakankamos priežiūros nebuvo faktinio pagrindo“.
L.Kenstavičienė teigė, kad su seniūnijos gyventoju V.Noreika bendravo siekdama išsiaiškinti Artūro būklę. Pasak seniūnijos darbuotojos, V. Noreika skundėsi, jog nepavyksta prikalbinti Artūro nusimaudyti, susitvarkyti namų. Jis prašęs pagalbos, kad socialinio darbo organizatorė pakalbėtų šiais klausimais. Sutikusi Artūrą, darbuotoja esą kelis kartus pasiūlė nemokamai išsimaudyti Nevarėnų pirtyje. Tačiau, anot L.Kenstavičienės, visus pasiūlymus vyriškis ignoravo.
Amputavus pirštus, įtraukė į socialinės rizikos apskaitą
Vadinasi, problemų dėl Artūro gyvenimo būdo buvo, tačiau niekas jų nesprendė. Retkarčiais susitikę ūkininkas ir seniūnijos socialinio darbo organizatorė apie jį pasikalbėdavo, išsakydavo bėdas, vienas kito prašydavo pagelbėti. Tuo visas rūpestis žmogumi ir baigdavosi.
Tiesa, kai sunkios būklės vyras 2018-05-10 atsidūrė ligoninėje ir jam buvo amputuota dalis abiejų kojų pirštų, valdiškoje įstaigoje dirbantys atsakingi asmenys sukruto – 2018-05-24 nevarėniškis įtrauktas į socialinės rizikos asmenų apskaitą.
Seniūnijos darbuotoja L.Kenstavičienė komisiją patikino, kad iki pūvančio vyriškio išvežimo į ligoninę neturėjo jokios konkrečios informacijos apie aplinkybes, kurios suteiktų faktinį pagrindą, kad nevarėniškio situaciją reikėtų aparti Nevarėnų seniūnijos socialinių reikalų komisijoje.
Tiesa, vis dėlto socialinio darbo organizatorė pripažino, kad pernai, t. y. 2017-11-13, į seniūniją kreipėsi kaimynė, kuri pranešė apie badaujantį ir šąlantį Artūrą. Moteris informavo seniūnijos darbuotoją, kad vyriškis prašo miestelio gyventojų maisto, skundžiasi, kad per šalčius neturi malkų. L. Kenstavičienė į pranešimą iš karto sureagavo – į seniūniją iškvietė Artūrą su V.Noreika.
L.Kenstavičienė tikino, kad susitikimo metu Artūro sveikatos būklė jai atrodė normali, vyriškis paneigė, kad jaučia nepriteklių.
„Nuo to laiko, kai Artūro motina mirė, nuolat ir nuosekliai buvo bandyta pakeisti Artūro situaciją. Nepaisant visų pastangų, Artūras, pasinaudodamas savo veiksnaus asmens ir piliečio su visomis jam priklausančiomis teisėmis ir pareigomis statusu, atsisakė keisti savo gyvenimo būdą, kurį sąmoningai ir niekieno neverčiamas pasirinko bei kuris jam buvo priimtinas. Atsisakė savo noru registruotis darbo biržoje, ieškoti darbo ir jį dirbti lygiai su kitais asmenimis, už tai gaunant atitinkamas socialines garantijas. Pasinaudodamas Konstitucijos garantuota asmeninės nuosavybės neliečiamybės teise, nesuteikė darbuotojai galimybės lankytis jo namuose. Dėl šios priežasties nebuvo realios galimybės gauti savalaikę informaciją apie galimą jo sveikatos būklės pablogėjimą bei nuvežti pas medikus fizinei ar psichinei būklei ištirti. Artūru buvo tinkamai pasirūpinta ir 2017–2018 metų šaltuoju metų laikotarpiu, 2018 metų pradžioje suorganizuotas kūrenimui parengtų malkų pristatymas jam tiesiai į kiemą. Sunešti malkas į pastatą ir jį kūrenti nebuvo galimybės, nes į pastatą Artūras neįsileido“, – paaiškinime teigė L.Kenstavičienė.
Valdininko žmogaus likimas nesudomino
Seniūnės ir socialinio darbo organizatorės žodžiai įtikino komisiją, kuri nusprendė, kad V. Šakienė ir L. Kenstavičienė savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nėra pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo ar darbo teisės normų pažeidimo tyrimo.
Komisijos pirmininkas R. Žebrauskas žurnalistams teigė, jog komisijai svarbiausias uždavinys buvo išsiaiškinti, ar seniūnė ir socialinio darbo organizatorė atliko savo pareigas minėtu Nevarėnų miestelio gyventojo atveju.
„Daug žmonių Lietuvoje neturi valgyti ir kuo šildytis“, – atsakė vienas iš Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojų R.Žebrauskas, paklaustas, ar jam normalu, jog atsakingi seniūnijos darbuotojai pražiūrėjo, kad vienišas nevarėniškis į ligoninę išgabentas kritinės būklės, nusilpęs iš bado ir žiemą per šalčius namuose nušalęs kojas.
Nevarėniškio istoriją tyręs ir socialinio darbo organizatorės veiksmuose aplaidumo nepastebėjęs komisijos pirmininkas R.Žebrauskas nematė reikalo pasidomėti, koks likimas laukia vienišo, akivaizdžiai savimi pasirūpinti negalinčio piliečio.
Pasak R.Žebrausko, Lietuvoje yra ir augesnių žmonių, kurie sunkiai gali savimi pasirūpinti, pasitaiko, kad jie randami mirę ir namuose prabuvę po savaitę. O „kitokių“, tokių kaip Artūras iš Nevarėnų, pašnekovo teigimu, kiekviename kaime yra po vieną du, ir esą gana sudėtinga atspėti, ar tam žmogui blogai, ar ne.
„Pagal tai, kiek dabar šalyje yra socialinių darbuotojų, pagalba žmogui turėtų būti prieinama. Gal reikėtų keisti socialinio darbo sistemą“, – svarstė R.Žebrauskas.
Medikai pasigedo socialinių darbuotojų žmoniškumo
Kitokios nuomonės buvo kalbinti Telšių medikai, kuriuos šokiravo socialiai apleisto, įbauginto, sunkiai sergančio nevarėniškio istorija. Pasak jų, šiuo atveju aiškiai pasigesta socialinių darbuotojų dėmesio ir paprasčiausio žmoniškumo.
„Džiugu, kad toliau sekate mūsų buvusio paciento likimą. Artūro gydymas dėl nušalimo Ortopedijos-traumatologijos skyriuje buvo visiškai užbaigtas, žaizdos sugijo. Toliau pacientas perkeltas į Psichiatrijos skyrių, buvo atliktas ištyrimas. Užpildžius atitinkamus dokumentus, žmogus nukreiptas darbingumo ekspertizės. Klaipėdos regiono specializuota komisija nustatė neįgalumo lygį. Pacientas užregistruotas teritorinėje Telšių darbo biržoje, apdraustas, perduotas Nevarėnų seniūnijos globai. Šiuo metu, mūsų žiniomis, jam skirtas tolimesnis palaikomasis gydymas, priežiūra Varnių slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje.
Tolimesnė Nevarėnų gyventojo socialinė integracija, adaptavimas savarankiškam gyvenimui priklauso nuo buvusios aplinkos geranoriškumo, socialinių darbuotojų rūpestingumo“, – kalbėjo Regioninės Telšių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjas Sigitas Kaktys.
