Dėl maisto trūkumo vyras buvo labai išsekęs, sutrikę suvokimai, išnykę socialiniai įgūdžiai. Būklę sunkino tai, kad buvo nušalusios abi pėdos, gangrenavę pirštai.
Po mamos mirties gyvena vienas
Pro namų duris išėjęs Telšių rajone gerai žinomas ūkininkas V. Noreika, išgirdęs, kokiu klausimu atvykome, pareiškė neturintis laiko pokalbiams. Bandant paaiškinti, kad jo globotinio reikalai prasti, vietiniai gyventojai kaltę meta jam, V. Noreika pareiškė nieko bendra su nelaimėliu neturintis, tad ir nesantis atsakingas.
Apsilankius Nevarėnų seniūnijos administracijoje, išgirdome, kad nuo visų šalinęsis Artūras pasitikėjo vieninteliu V. Noreika ir tik jį įsileisdavo į namus.
Vietiniai gyventojai ir seniūnijos darbuotojai sutartinai pasakojo, kad po mamos mirties Artūras maždaug šešerius metus gyvena vienas. Motinos laidotuvėmis pasirūpino ūkininkas V. Noreika, o po laidotuvių ėmė „globoti“ jos sūnų.
„Matyt, tarp mirštančios motinos ir kaimynystėje gyvenančio ūkininko buvęs toks susitarimas – rašytinis, o gal tik žodinis“, – svarstė nevarėniškiai. Kaip buvo iš tikro, galėtų pasakyti tik pats V. Noreika. Tačiau jis su žurnalistais ta tema nekalba.
„Aš daug kam padedu, galiu ir jums padėti“, – pareiškė V. Noreika.
Nevarėnų socialinio darbo organizatorė Lina Kenstavičienė patikino, kad atsiskyrėlio Artūro globa buvusi ne oficiali. Tačiau užgarantavo, kad V. Noreika bendravo ir, jos nuomone, pakankamai rūpinosi Artūru. Valstybė jam nemokėjo jokių išmokų.
„V. Noreika ateidavo į seniūniją pakalbėti apie globotinio reikalus, pastarąjį kartą užsiminė, kad Artūrui skauda kojas ir galbūt teks kviesti greitąją medicinos pagalbą. Ir įvyko toks sutapimas: kitą dieną greitąją iškvietė kaimynė“, – sakė socialinio darbo organizatorė L. Kenstavičienė.
Nušalimų pasekmės liks visam gyvenimui
Kas vyksta Nevarėnų miestelyje už medžiais, krūmais apaugusios tvoros, kur gyvena vienišas Artūras, netikėtai paaiškėjo jį išgabenus į ligoninę.
Gegužės 10 d. vakarą sunkios būklės ligonis paguldytas į Regioninę Telšių ligoninę.
Ligoninės Ortopedijos-Traumatologijos skyriaus vedėjas Sigitas Kaktys teigė, jog pacientas atgabentas labai blogos fizinės būklės.
Pasak S. Kakčio, dėl maisto trūkumo vyras buvo labai išsekęs, sutrikę suvokimai, išnykę socialiniai įgūdžiai. Būklę sunkino tai, kad buvo nušalusios abi pėdos, gangrenavę pirštai. Dėl to buvo reikalinga skubi keleto kartų chirurginė intervencija.
„Šiuo metu ligonio būklė palaipsniui gerėja, tačiau jį išgydyti dar prireiks laiko. Nušalimai gyja labai lėtai. Pasekmės lieka visam gyvenimui. Ligoniui reikalingas labai kaloringas, baltymingas maistas. To užtikrinti ligoninė negali“, – kalbėjo skyriaus vedėjas S. Kaktys.
Beje, kadangi Artūras buvo nedraustas, jam ligoninė nemokamai gali suteikti tik būtinąją pagalbą.
Mediką šokiravo aplinkinių nužmogėjimas
„Ligonio likimas tragiškas. Tai tiesiog užguitas, apleistas, aiškią negalią turintis žmogus. Kokia bebūtų liga, ji neklausia nei vardo, nei pavardės. Tiesiog ima ir aplanko... Ir gali aplankyti kiekvieną...
Ligonis negalėjo ir negalės savimi pasirūpinti. Tiesiog jo priežiūros, negalios, socialinio draudimo reikalus turėjo išspręsti juo rūpinęsis asmuo. Apie tai turėjo žinoti seniūnija bei joje dirbantis socialinis darbuotojas“, – kalbėjo Regioninės Telšių ligoninės Ortopedijos-Traumatologijos skyriaus vedėjas S. Kaktys.
O kad suteikti žmogui pagalbą, reikėjo visai nedaug. S. Kakčio teigimu, šeimos gydytojas, gavęs minėtų asmenų prašymus, užpildęs atitinkamus dokumentus, būtų nukreipęs negalios lygio įvertinimui ekspertams. Ligonis būtų apdraustas medicininiu draudimu, gavęs pašalpą. Tada liktų išspręsti jo gyvenamos vietos klausimą.
„Nesuprantu tokio aplinkinių nužmogėjimo ar abejingumo. Čia nėra nė pėdsako krikščioniško rūpesčio ir atjautimo“, – atviravo S. Kaktys.
Ligonis bijo jį „globojusio“ ūkininko
Medicinos personalas matė, kad beveik mėnesį ligoninėje besigydantį Artūrą kelis kartus lankė jį „globojęs“ ūkininkas. Dviejų kojos pirštų netekęs vyras patvirtino, kad jį aplankė V. Noreika, atnešė maisto. Tačiau nustebino tai, kad Artūras apie savo „globėją“ kalbėjo su didžiule baime.
Kodėl bijantis netoliese nuo jo gyvenančio ūkininko, Artūras nenorėjo atskleisti. „Bijau ir viskas“, – trumpai atsakė jis.
Be to, baimės ir bado kankinamas vyras prarado, o gal apsimetė praradęs atmintį. Į kai kuriuos klausimus jis atsakė, jog neprisimenantis, kaip buvę.
Keista baimė valdo ir kalbėjusias Artūro kaimynes, kurios atsisakė prisistatyti. „Bijome ūkininko keršto“, – sakė jos.
Žiemą iš kamino nerūko dūmai
Nevarėnų socialinio darbo organizatorė L. Kenstavičienė neneigė, jog jai buvo žinoma apie socialinių įgūdžių stokojančio vyro gyvenimo būdą, kuris kėlė jam pavojų.
Pasak L. Kenstavičienės, ne kartą bandžiusi kalbėtis su Artūru, kad jam reikėtų registruotis darbo biržoje, tačiau nevarėniškis esą buvo nesukalbamas, atsisakydavo bet kokios pagalbos.
Rūpestingi kaimynai pranešė, kad žiemą žmogus nešildo namų, seniūnijos darbuotojai atvežė jam į kiemą malkų. Tačiau pasiligojęs vyras jomis taip ir nepasinaudojo. Apie tai žinanti L. Kenstavičienė tik skėsčiojo rankomis, nors lyg ir jos pareiga buvo iki galo pasirūpinti, kad miestelio gyventojas nesušaltų.
Kalbinti Nevarėnų gyventojai tikino seniūnijai ne kartą pranešę, kad iš Artūro namo kamino niekada nerūksta dūmai, nors lauke spaudžia dideli šalčiai.
„Kiek atvykdavome, Artūras neįsileisdavo į namus. Pasitikėjo tik V. Noreika ir jam vieninteliui atverdavo duris. Viską darėme, bet jei žmogus nepriima pagalbos... Ką mes galime padaryti“, – aiškino socialinio darbo organizatorė L. Kenstavičienė. Beje, ji patikino kaltės nejaučianti dėl to, kas nutiko miestelio gyventojui.
Nevarėniškis maitinosi vien duona
Į klausimą, kodėl nebuvo pasirūpinta, kad žmogus nebadautų, L. Kenstavičienė atsakė, kad, jos žiniomis, vyras buvo pavalgęs. „Jis eidavo į parduotuvę, pirkdavo maisto produktų“, – teigė pašnekovė.
Apsilankius dviejuose Nevarėnų parduotuvėse nesunkiai išsiaiškinome, kiek sotus buvo vyras. Pardavėjos sutartinai tvirtino, kad Artūras ateidavo vos du kartus per mėnesį, saujoje spausdamas kelis eurus. Didžiausi pas jį matyti pinigai – 5 eurų kupiūra.
Parduotuvių darbuotojos kalbėjo, kad Artūras pirkdavo tik duonos ir batono kepalus, limonado buteliuką ir ... tris sausainius. Vyras nevartoja alkoholio ir nerūko.
Aplinkinių teigimu, vidurinę mokyklą baigęs Artūras niekada nedirbo, negaudavo jokių pajamų, kelis eurus duonai jam esą duodavo „globėjas“.
Kokia vyrui svarbi duona, suprato ir į iškvietimą atvykęs Greitosios medicinos pagalbos skubios pagalbos specialistas Linaras Vaitkus. Kaip jis pastebėjo, pranešus, jog teks važiuoti į ligoninę, pacientas susirinko duonos kriaukšles, nepadėjo aiškinimai, kad ligoninėje gaus sotaus ir šilto maisto.
Gyvenimo sąlygos pasibaisėtinos
Apleisto nevarėniškio gyvenimo istorija sujaudino ne tik ligoninės personalą, bet ir jį lydėjusį Greitosios medicinos pagalbos skubios pagalbos specialistą L. Vaitkų.
„Mano supratimu, ten vyksta kriminaliniai dalykai. Žmogus yra paveiktas. Kažkodėl žmonės bijo šalia ligonio gyvenančio ūkininko, Greitąją medicinos pagalbą iškvietę kaimynai pabėgo“, – kalbėjo L. Vaitkus.
Pasak L. Vaitkaus, kad šiais laikais laisvoje Lietuvoje žmogus mirtų iš bado, sunku suvokti. Matosi, kad žmogus yra stipriai paveiktas, jis klausia, ar gali atsisėsti, ar gali atsistoti. Duonos kriaukšlelės – jam didžiulis turtas.
„Šio žmogaus gyvenimo sąlygos pasibaisėtinos, krosnis išgriauta, elektra atjungta. Mano medžiokliniai šunys geriau gyvena“, – konstatavo pašnekovas.
Ūkininkas išsigando tik policijos
Paprašius prisiminti gegužės 10-ąją, kai vyko į Nevarėnus, Greitosios medicinos pagalbos skubios pagalbos specialistas L. Vaitkus pradėjo pasakojimą: „Vakare, apie 21 val., paskambinusi moteris pranešė, kad 50 metų kaimynui reikia pagalbos, jo kojos supuvusios. Atvykus, gatvėje pasitikę kaimynai papasakojo, kad matydami, kad žmogus numirs, išdrįso kviesti greitąją, nors ir bijojo ūkininko“.
Greitosios medicinos pagalbos automobiliui privažiavus prie namo, lauke sėdėjęs ligonis įbėgo į namą ir užsklendė duris. Į beldimą neatsakė. Tada kaimynai telefonu iškvietė laukuose dirbantį ūkininką. Pasak L. Vaitkaus, su džipu privažiavus ūkininkui, visi „purpt“ ir dingo.
Va tada ir prasidėjo keistenybės. Greitosios medicinos pagalbos skubios pagalbos specialistui ūkininkas pareiškė, kad medikų pagalbos globotiniui nereikia, jis yra „durnas“, niekur nevažiuoja.
Greitosios medicinos pagalbos skubios pagalbos specialisto teigimu, teko aiškinti, kad jis privalo pamatyti ligonį, o jeigu nepavyks to padaryti, kvies policiją. Mat tokiais atvejais, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus, o pas jį patekti neįmanoma, imamasi visų priemonių, laužiamos durys ir pan.
„Išsigandęs policijos ūkininkas nuleido toną, priprašė globotinio, kad išeitų. Pro duris išėjo sulysęs, nesiprausęs, nekirptais plaukais, ilga barzda vyras. Pūliuojančias kojas buvo apspitęs būrys musių“, – teigė skubios pagalbos specialistas L. Vaitkus.
Mediko nuomone, dar reikėjo pradelsti kelias dienas ir žmogus galėjo mirti.
Neturi kito apavo, išskyrus guminius batus
Žiūrėdamas į ūkininką, pasiligojęs vyras atsisakinėjo vykti į ligoninę. Medikui L. Vaitkui teko pasakyti, kad jei žmogus numirs, ūkininkui teks atsakyti. Šie žodžiai paveikė, ūkininkas leido Artūrui važiuoti.
Visi žinome, kad važiuojant į ligoninę reikia šlepečių, kitų būtinų reikmenų. Tačiau vyras nieko neturėjo, nei šlepečių, nei batų. Išvažiavo avėdamas guminius batus, nors dar žiemą nušalusios kojos puvo, o lauke buvo karšta.
Aplinkiniai pakraupo ne tik nuo pūvančių Artūro kojų, bet ir išvydę, kas jam nešama valgyti. Prie trobos durų pastatytame metaliniame dubenyje, pagal paskirtį labiau primenančiame šuniui, buvo įpilta paplavų: skystyje plaukiojo keli makaronai, odos. Vaizdas priminė, kad į dubenį sukratyti maisto likučiai.
„Jei žmogus nesugeba savimi pasirūpinti, o jį globojęs ūkininkas tinkamai nesirūpina, tai seniūnijoje dirba žmonės, kurie už tai gauna pinigus. Jie turėjo pasirūpinti alkstančiu, sergančiu žmogumi“, – piktinosi skubios pagalbos specialistas L. Vaitkus.
Ligoninėje atprausė, paskyrė gydymą ir maitinimą
Regioninės Telšių ligoninės socialinė darbuotoja Violeta Gudienė išsakė nuostabą: „Jeigu žmogus gyvena seniūnijoje daug metų ir juo seniūnijos darbuotojai negali pasirūpinti, man labai keista. Labai blogai kalbu apie savo specialybės žmones, bet tokia realybė. Jeigu tu dirbi seniūnijoje ir matai, kad niekas nesirūpina žmogumi, privalai įsikišti“, – sakė ji.
Ligoninės socialinė darbuotoja V. Gudienė svarstė, kad buvo galima paskirti lankomosios priežiūros darbuotoją. Juo labiau, kad ligonis tvirtino įsileisiantis socialinį darbuotoją, kurį pažinotų.
V. Gudienė stebėjosi, kad žmogus visko bijo. „Gal su juo negražiai buvo elgiamasi“, – svarstė ji.
„Išsekęs žmogus pateko į ligoninę, jis atpraustas, paskirtas gydymas, maitinimas. Supratome, kad jis nėra valgęs šilto naminio maisto, nes prašė duoti duonos, o vandens sakė įsileisiantis iš krano“, – sakė V. Gudienė.
Socialinių įgūdžių neturintis nevarėniškis, patekęs į ligoninę, išmoko, kaip atsukti vandens kraną, naudotis tualetu...
Mėnesį ligoninėje besigydantis vyras vieną dieną pasveiks. Kaip jis toliau gyvens? Nevarėnų socialinio darbo organizatorė L. Kenstavičienė užtikrintai atsakė, kad jį parveš namo globėjas. O jei viešai ligonio išsižadėjęs ūkininkas vis dėlto nepasiims?
„Tada seniūnija parsiveš“, – patikino L. Kenstavičienė.
