Tokių dovanų jis yra įteikęs ir anksčiau. Pastaruoju metu Vokietijos didmiestyje Miunchene gyvenanti R.Mickevičiaus duktė išsivežė iš Lietuvos ne vieną tėvo dviratį.
Kai Nacionalinio vėžio instituto gydytojas išgirsta žinią, kad kam nors pavogė dviratį, jam tai įrodymas, jog Lietuvoje keičiasi vertybės.
Dviratė transporto priemonė jau tampa masalu vagims, nes vis daugiau žmonių nori sveikai gyventi ir siekia darnos su gamta. R.Mickevičiui dviratis yra tarsi langas į pasaulį, padedantis pamatyti jo grožį.
„Savaitgalį pervažiuoti dviračiu per miestą man – garbės reikalas, tuo metu automobilis ilsisi“, – pasakojo vyras.
Mediko naujas pirkinys – elektrinis dviratis. Gydytojas neabejojo, kad tai – technikos stebuklas.
„Važiuojant tokiu dviračiu nereiškia, kad nereikės minti pedalų, bet galėsiu grįžti pas žmoną nesuprakaitavęs“, – prisipažino jis.
Meilė dviračiams Nacionalinio vėžio instituto radiologą R.Mickevičių lydi nuo vaikystės. Tai lėmė daug atsitiktinumų. 1954 metais Vilniuje gimęs Romualdas mokėsi geriau nei jo bendraamžiai, todėl juo didžiuodamasis tėvas nupirko savo vieninteliam sūnui dviratį „Ereliukas“. Tuo metu Romualdas mokėsi antroje klasėje.
Šeima buvo įsikūrusi tuometinio Vilniaus pakraštyje, Sapieginėje, kur visi keliai buvo neasfaltuoti.
Romualdui labiausiai norėdavosi pasivažinėti dviračiu, kur buvo asfaltuota, bet tėvai jo neleido, nes ten riedėdavo automobiliai. Romualdo tėvai buvo smetoniškos gimnazijos paskutinės laidos abiturientai, jie turėjo aiškias vertybes, jas diegė ir sūnui.
Tai reiškė, kad pasidžiaugęs dviračiu ir sugrįžęs namo jis turėdavo nuvalyti ir išblizginti savo geležinį žirgą. Ilgainiui Romualdas išmoko ir remontuoti dviratį.
Ši susisiekimo priemonė jam daug padėjo ir studijuojant mediciną.
Kai visą dieną ruošdavosi egzaminams, vėlai vakare sėsdavo ant dviračio ir sukdavo ratus po Vilnių iki antros valandos nakties. Būsimam medikui tai atvėsindavo perkaitusią galvą.
Žiūrint iš dabarties tokia anuometė išvyka atrodytų pavojinga, nes tuo metu dviratininkai neturėjo liemenių, atšvaitų, šalmų. Naktimis Vilnius atrodydavo pustuštis, o gatvėse būdavo daug pavojingų duobių.
Dviračiu jis važiuodavo ir į paskaitas, kurios vyko skirtingose sostinės ligoninėse. Vasarą leisdavosi po Lietuvą.
R.Mickevičius greitai įsitikino, kad sėdėdamas ant dviračio balno jaučiasi kur kas tvirčiau nei stovėdamas ant kojų. Jam pavyko išvengti ir rimtų traumų, tik kartą atsidūrė po sunkvežimio ratais, bet ši avarija kilo ne dėl jo kaltės.
Kai po studijų gavo paskyrimą į Anykščių ligoninę, gydytojas dviračiu išvažinėjo šio miesto vaizdingas apylinkes.
Po sunkaus budėjimo jam būdavo atgaiva sėsti ant dviračio, leistis miško takais ir niekur neskubėti.
Vilnietis – vienas pirmųjų įsigijęs ir kalnų dviratį. Kad būtų smagiau važinėtis po Sapieginę, tokį dviratį jis nupirko ir savo dukteriai.
Jo rėmo konstrukcija buvo kaip motociklo, o kai sudužo vairo kolonėlė, vyrui buvo labai liūdna.
Tada jis pradėjo taupyti laiką vairuodamas automobilį. Tik tada, kai priaugo antsvorio, kai suglebęs kūnas ėmė siųsti įvairius signalus, medikas susigriebė, kad reikia dažniau automobilį palikti garaže.
Prieš aštuonerius metus grįžęs prie dviračio dabar vilnietis su juo neišsiskiria nė dienos. Tai padaryti paskatino viešnagė Varšuvoje, kur gydytojas keturis mėnesius kėlė savo kvalifikaciją.
Lenkijos sostinės centre yra gatvė, kurios ilgis apie 30 kilometrų. Vilnietis gyveno viename šios gatvės gale, o per vidurį buvo institutas, kuriame jis stažavosi.
Nuo viešbučio šis institutas buvo nutolęs apie 12 kilometrų. Mieste kiekvieną rytą susidarydavo automobilių spūsčių, o dviratininkų takas likdavo laisvas. Kadangi R.Mickevičius iš Vilniaus į Varšuvą buvo atsivežęs dviratį, sugebėdavo vienas pirmųjų atvykti į institutą.
Tuomet apsisprendęs nesinaudoti visuomeniniu transportu, o tik dviračiu vyras stengiasi iki šiol laikytis šio principo.
„Kai turėjau gerą automobilį, gyvenau tarsi tunelyje, nieko nemačiau – darbas, namai, darbas ir nieko daugiau.
Važiuodamas dviračiu pastebiu, kaip keičiasi metų laikai, galiu ramiai viską apgalvoti ir pasikalbėti su savimi, man niekada nebūna liūdna“, – prisipažino medikas.
Už puikią nuotaiką, fizinę ištvermę ir gerą savijautą gydytojas gali dėkoti tiktai savo pomėgiui.
Iki šiol jis mieliau vyksta į darbą dviračiu, o ne automobiliu, o lenkdamas gatves, kuriose susidaro automobilių spūstys, jis netgi sutaupo laiko.
