– Ar dabar psichikos sutrikimų patiriantiems žmonėms bus lengviau sulaukti pagalbos? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vadovo profesoriaus Dainiaus Pūro.
– Psichologo paslaugos ir iki šiol galėjo būti apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis, tik, žinoma, grynai simboliškai, todėl jokios naujienos čia neįžvelgiu. Gal dabar pridurs truputį daugiau pinigų, kiek išplės psichologinę pagalbą, kurios anksčiau buvo teikiama labai mažai. Bet ką tai keičia? Iš esmės nieko.
– Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga tvirtina, kad dabar eilės turėtų sutrumpėti, nes specialistų pagalba gydymo įstaigose privalės būti teikiama bent 6 valandas per dieną. Ar tai nėra svarbu?
– Problema daug didesnė nei eilės pirminės psichikos sveikatos priežiūros centruose. Niekaip nesiimama esminių permainų, kurios leistų teikti kokybišką pagalbą ir suaugusiems žmonėms, ir vaikams, patiriantiems rimtų psichikos sutrikimų. Tai svarbiausia.
Mat lengvų psichikos sutrikimų visame pasaulyje patiria daugybė – nuo 10 iki 20 proc. – žmonių. Jiems pakanka ir pirminės psichikos sveikatos priežiūros centrų pagalbos.
Tačiau žmonės serga ir šizofrenija, vaikai turi autizmo sutrikimų, o tokiais atvejais jau būtina ilgalaikė specialistų komandos pagalba. Psichikos sveikatos centrai niekuo jiems padėti negali.
– Ką siūlytumėte daryti?
– Reikia pasižiūrėti į pasaulį, tik ne Rytų, o Vakarų ir Šiaurės kryptimi. Būtina finansuoti sudėtingas ilgalaikės psichosocialinės pagalbos paslaugas, kurias teiktų jau ne pirminės psichinės pagalbos centrai, o aukštesnio lygio gydymo įstaigos.
Bet kai Lietuvoje psichinės sveikatos pagalbai už vieną registruotą pacientą skiriama vos 5 eurai, jokio rimto gydymo neįmanoma tikėtis. Net jei iš 20 asmenų padėti reikia tik vienam ir galima jam sutaupyti 100 eurų per metus, vis viena tai juokingai menki pinigai, kai kalbama apie ilgalaikį gydymą.
Pirminės psichinės pagalbos centruose dirba geri specialistai, bet jie gali suteikti tik pačią paprasčiausią pagalbą, o jei atvejis sudėtingesnis – siųsti į aukštesnio lygio gydymo įstaigą, bet tai jau psichiatrijos ligoninė.
Dirbdamas vaikų psichiatrijos konsultantu kas savaitę sulaukiu kelių skambučių, kai žmonės klausia, ar jiems reikia emigruoti į Airiją, kad jų vaikas sulauktų pagalbos. Su šiais vaikais, be psichiatro, turi dirbti dar keli specialistai, o Lietuvoje tokios pagalbos sulaukti nerealu.
– Ar sunkesnių psichikos sutrikimų patiriantys asmenys negydomi?
– Gydomi vaistais, o psichikos sveikatai svarbesni nemedikamentiniai būdai. Jei būtų apskaičiuota, kiek per metus psichiatrijos specialistai išrašo vaistų, manau, paaiškėtų, kad šiems medikamentams išleidžiama daugiau pinigų, nei kainuoja psichinės pagalbos centrų išlaikymas.
Sakyčiau, tai korupcinis modelis: reikia nereikia žmonės gydomi vaistais. Nekaltinu specialistų – ilgalaikei psichinei pagalbai trūksta pinigų ir telieka išrašyti vaistų.
Nenoriu vien kritikuoti. Gerai, kad bent kiek prideda pinigų, bet žinau, jog iš esmės viskas liks po senovei.
– A.Veryga tikisi, kad jei žmonės lengviau pateks pas psichiatrus, bus išgelbėta ne viena gyvybė, nes sumažės savižudybių. Ar tuo tikite?
– Dabar Lietuvoje svarbiausias savižudybių prevencijos būdas – antidepresantai. Kai susiduriame su sunkios depresijos atvejais, iš tiesų būtina skirti šiuos vaistus. Gydytojams puikiai žinomi simptomai, kada reikia taip gydyti pacientą. Bet dauguma depresijų nėra sunkios, o Lietuvoje jos vis vien gydomos vaistais.
Žmogui toks gydymas nepadeda. Kai klausi, kodėl skiriama chemija, kai jos nereikia, kolegos atsako, jog jie taip elgiasi todėl, kad psichoterapija prieinama tik tiems žmonėms, kurie turi pinigų už ją patys susimokėti. Reikia lankytis pas specialistą kelis mėnesius, o valstybė tokios pagalbos nefinansuoja.
Gal ateityje savižudybių dar kiek sumažės, bet ne todėl, kad valdžia būtų daug nuveikusi gerindama psichikos sveikatą. Pastaraisiais metais Lietuvoje savižudžių mažėja dėl didžiulės emigracijos. Juk per šį laiką emigravo pusė milijono žmonių, ir tai nebuvo patys laimingiausi asmenys.
Aišku, reikia džiaugtis, kad sumažėjo savižudybių, bet vis viena tokių atvejų maždaug tris kartus daugiau nei ES vidurkis. Be to, labai bloga smurto statistika, kuri taip pat atspindi visuomenės būseną. Ypač prasta vaikų psichikos priežiūra – jiems reikia specializuotos pagalbos, o su jais dirba tie patys specialistai kaip ir su suaugusiais asmenimis.
