Anksčiau nematė voratinklių
Panevėžio ligoninės Akių ligų skyriuje dirbantis jaunas oftalmologas Eugenijus Žvykas jau ne vienam pacientui sugrąžino akių šviesą.
Pacientų reakcija po operacijų jau ne kartą privertė 29 metų gydytoją nusikvatoti.
„Daktare, tikrai nemaniau, kad esu tokia sena!“ – taip rėžė prieš kelerius metus apakusi, o po kataraktos operacijos vėl praregėjusi viena pacientė. Mat pamatė save jau pasenėjusią.
„Nežinojau, kad mano vyras toks nebegražus ir kad pati turiu šitiek raukšlių!“ – aimanavo kita.
„Jūs kaltas, kad mano namai tokie netvarkingi, anksčiau nemačiau voratinklių“, – linksmai priekaištus jaunajam chirurgui liejo dar viena ligonė.
Tokie pabarimai E.Žvykui malonūs. Akimirkos, kai regos netekęs ligonis nuėmus tvarsčius staiga vėl išvysta artimųjų veidus ir vėl mato visą jį supantį pasaulį, gydytojui yra neįkainojamos. Tada jis jaučiasi dirbąs prasmingą darbą.
Priėmė išskėstomis rankomis
E.Žvykas – grynas panevėžietis. Jis baigė 5-ąją gimnaziją, buvo vienas geriausių mokyklos auklėtinių, vėliau studijavo mediciną Kaune.
Po studijų nedvejodamas grįžo į gimtąjį miestą.
Jauno specialisto čia laukė išskėstomis rankomis, nes akių gydytojų Panevėžyje trūksta.
Poliklinikoje norint patekti pas oftalmologą eilėje tenka laukti apie 2 mėnesius.
E.Žvykas ligonius konsultuoja miesto ir rajono poliklinikose, tačiau pagrindinis darbo krūvis yra ligoninės Akių ligų skyriuje.
„Panevėžyje kolegos priėmė noriai, nežiūrėjo kaip į konkurentą, mokė operuoti, o juk jiems iš to jokios naudos, algų didesnių negauna, tik savo laiką gaišta. Ką dabar darau čia, Kaune geriausiu atveju gal tik po 5 metų būčiau daręs“, – sako pašnekovas.
Jis paaiškina, kad medicinos studijos trunka mažiausiai 10 metų, 6 metai teorijos ir 3 metai specializacijos rezidentūroje. Operacijos pirmųjų žingsnelių mokoma, tačiau baigęs studijas savarankiškai operuoti dar negali, nes trūksta praktikos.
„Teoriškai lyg ir galėtum operuoti, bet rizika didelė, čia klaidai vietos nepalikta. Akių ligos – specifinė sritis, milimetras į šalį, ir gali padaryti komplikacijų. Akių klinikos medikai gal ir norėtų jaunuosius mokyti operuoti, bet rezidentūra per trumpa: išmokti teoriją ir įgyti chirurginių įgūdžių nespėji. Ne tai, kad senbuviai nenori duoti operuoti, o kad tokios sąlygos“, – pasakoja E.Žvykas.
Galimybė kuo greičiau savarankiškai operuoti ir buvo vienas iš motyvų, paskatinusių jaunąjį gydytoją grįžti į Panevėžį.
Teko siūti ir kiaulės akis
„Kai rezidentūroje rinkausi akių ligų sritį, žinojau, kad norėsiu operuoti, atkakliai vaikščiojau paskui chirurgus ir prašiausi mokomas. Didžioji dalis baigusių studijas kursiokų neoperuoja, dirba poliklinikose, o aš jau operuoju savarankiškai“, – džiaugiasi E.Žvykas.
Pasak mediko, Vakarų Europos gydymo įstaigose akių chirurgai operacijų mokosi su simuliatoriais. Lietuvoje apie tokią įrangą studentai ir jauni specialistai gali tik pasvajoti.
„Vaikščiodavau į turgelį, pirkdavau kiaulių galvas, išlupinėdavau iš jų akis ir tamsiame kambarėlyje užsidaręs jas badžiau, siuvau“, – gydytojas pasakoja apie savo „simuliatorius“.
Akių operacijos vyksta patamsyje, operacinė kiek įmanoma užtemdoma, išjungiamos šviesos, nuleidžiamos žaliuzės, kad liktų vienintelis, į akį koncentruotas mikroskopo spindulys.
Studentų, pasirinkusių oftalmologo specialybę, klausiama, ar jų nevargina buvimas prieblandoje – tik tokiu atveju tas darbas jiems gali būti tinkamas.
Jaunų gydytojų nesibaido
Anksčiau E.Žvykas nemanė, kad Panevėžio ligoninė yra labai gera, tačiau, koją įkėlęs jau kaip gydytojas, pakeitė nuomonę.
„Matau, kokie čia stiprūs specialistai. Jei jie dirbtų didmiesčiuose, tikrai būtų garsūs. O ir visi naujausi gydymo metodai diegiami paraleliai, tuo pačiu metu, kaip ir sostinėje“, – tvirtino jis.
Jaunasis medikas įžvelgia dar vieną Panevėžio ligoninės pliusą: gydytojai patyrę, bet ir ne seni.
Lygindamas su Kauno ligoninėmis, E.Žvykas mato, kad mūsų mieste santykiai tarp medikų kolegų daug geresni, šiltesnė darbo atmosfera, nėra profesinio susiskirstymo, tylaus spaudimo: štai šitie jauni – žali, o anie profesoriai – kieti.
„Kauno klinikose pacientai į jaunus medikus žiūri nepatikliai, o štai Panevėžyje visi lygiaverčiai“, – sako E.Žvykas, tai pajutęs savu kailiu.
Nė iš vieno ligonio jis negirdėjo, kad dėl jauno amžiaus galbūt gydys mažiau profesionaliai. Atvirkščiai, besikreipiantieji pagalbos net pasidžiaugia, kad jaunas žinos ir pritaikys daugiau naujovių.
E.Žvykas prisimena, kad mokantis rezidentūroje klinikų gydytojai pašaipiai replikuodavo: esą atsiuntė pacientą iš periferijos, Panevėžys operuoti nemoka.
Dabar supranta, kad tiesa buvo kitokia. Tiesiog ligoniai atsidurdavo pas kauniečius medikus ne todėl, kad panevėžiečiai kažko nesugeba, o kad įsivaizduodavo ar būdavo nuteikiami, jog važiuoti toliau yra geriau.
Tiesa, būna situacijų, kai dėl ypatingos ligos pacientą būtina siųsti į tretinio lygio įstaigą.
Tokiam – tik chirurgu
„Man daug specialybių patiko, norėjau viskuo būti. Svarsčiau studijuoti fiziką. Bet va, kam mokslai gerai sekasi, tie paprastai stoja į mediciną“, – šypsosi E.Žvykas.
Tam jį skatino ir chemijos mokytoja. Ji vis pajuokaudavo, kad vaikinas aukštas, išvaizdus, tokiam tik chirurgu būti.
„Pasirinkimą nulėmė mediko darbo prasmingumas. Ateina žmogus su bėda, ir gydytojas jį gelbsti. O štai ką daro fizikai, iki dabar gerai nesuprantu“, – juokiasi pašnekovas.
Oftalmologiją jaunas vyras rinkosi todėl, kad akių ligų mokslas labai tikslus, gydant nereikia atlikti daug tyrimų, o po operacijos iš karto matai rezultatą.
Mokslininko genai kirbėjo
Pažįstantieji Žvykų šeimą spėliojo: gal akių gydytojo profesiją pasirinkęs E.Žvykas pasuks savo tėčio pėdomis ir taps mokslininku?
Panevėžyje gyvenęs Eugenijus Žvykas vyresnysis buvo veterinarijos gydytojas, garsėjęs savo moksline veikla ne tik šalyje, bet ir užsienyje. Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų daktaras paskelbė daugiau kaip 30 mokslinių straipsnių, aktyviai dalyvavo Sąjūdyje atkuriant nepriklausomą valstybę, vėliau buvo miesto tarybos narys. Ir mirė jis, kaip mena panevėžiečiai, išėjęs iš savivaldybės – tiesiog sukniubo Laisvės aikštėje.
Tuomet jaunajam Eugenijui tebuvo 7 metai.
Kažkiek tėvo įtakos, matyt, buvo genuose.
„Vienu metu laužiau galvą: gal likti klinikose ir užsiimti mokslo darbais? Bet vėlgi: kai rinkausi medicinos studijas, įsivaizdavau būsiąs praktikuojančiu ir operuojančiu gydytoju. Kas užsiima moksline veikla, chirurginio darbo turi mažiau. Šiuo metu operacijos mane vilioja labiau nei mokslas. Bet mokslui nesakau ne, ateityje visko gali būti“, – sako E.Žvykas.
Reikia būti pasirengusiam
„Tarp rezidentų buvo madinga girtis, kiek jie daug dirba, kai kas net 17 budėjimų per mėnesį suskaičiuodavo. Aš taip nenoriu gyventi, noriu subalansuoti savo laiką taip, kad darbas neužgožtų visko, kad galėčiau pabūti su šeima, matyti, kaip vaikai auga“, – jaunas vyras tuo klausimu ryžtingas.
Kai kuriomis dienomis okulistui tenka konsultuoti ligonius 12 valandų per parą. Bet juk ir gydytojui, ir pacientui būtų geriau, jei to nereikėtų daryti.
„Beveik visas dienas operuoju. Akių ligų skyriaus gydytojai operacijoms privalo būti pasirengę visą parą, nes neaišku, kuriuo metu į priėmimą atveš patyrusius akių traumas“, – aiškina jis.
Lopo žoliapjovių aukas
Dažniausios E.Žvyko atliekamos planinės operacijos – glaukomos ir kataraktos pažeistos akys. Dar įvairios vokų ligos. Gydytojas šalina auglius, taiso užkritusius ir regėjimui kenkiančius vokus.
Akių chirurgams darbo užtektinai visus metus, tačiau yra ir šioks toks sezoniškumas: per žiemos šventes tenka operuoti sužeistus fejerverkų, po masinių miesto renginių ligoninės priimamąjį užplūsta pacientai išmuštomis, krauju pasruvusiomis akimis. Nė vienos šventės neapsieina ir be dujų balionėlių atakų.
O štai nuo pavasarinės žolės sužaliavimo iki pat vėlyvo rudens okulistai gelbsti žoliapjovių aukas.
„Žoliapjovė pagauna akmenį ir, jei pjovėjas be apsauginių akinių, – akies nebėra. Arba tėtis pjauna žolę, jam iš paskos seka vaikas – šoka akmenukas ir jį sužaloja. Be akių lieka ypač tie, kurie pjauna vadinamaisiais trimeriais, kai žolę guldo milžinišku greičiu besisukantis valas“, – pasakojo medikas.
E.Žvykas mena, kaip į Kauno akių kliniką atvažiuodavo gydytojai iš Skandinavijos šalių – specialiai tam, kad pasižiūrėtų į tikras, ne tik vadovėliuose aprašytas akių traumas, nes pas juos dėl gerų darbo sąlygų ir saugos taisyklių paisymo tokių sužeidimų beveik nebepasitaiko.
Kaltininkas – gandras
Kitas dažnas akių chirurgo darbas – nukentėjusiems po avarijų rankioti stiklus iš akių ir siūti nuplėštus vokus.
Tokį nelaimėlį gelbėjo ir E.Žvykas. Susidūrus automobiliams, žmogus buvo išsviestas lauk per priekinį langą, smūgis nuplėšė abiejų akių vokus.
Gydytojui prireikė geros valandos, kol sudėliojo odos skutelius ir viską susiuvo.
Jei stiklas būna kiaurai pervėręs akies obuolį, panevėžiečiai gydytojai neturi teisės jo operuoti.
„Pagal įstatymus, jei yra kiaurinė akies trauma, privalome siųsti į akių kliniką. Ne todėl, kad nemokėtume, o kad tokia tvarka mūsų medicinos sistemoje“, – aiškina oftalmologas.
Netikėčiausias įvykis, po kurio prireikė akių chirurgo pagalbos visai šeimai, nutiko pernai.
Į priekinį važiuojančio lengvojo automobilio stiklą „įskrido“ gandras. Paukštis trenkėsi su tokia jėga, kad stiklas subyrėjo į šipulius, o pats avarijos kaltininkas, perskrodęs mašinos saloną, prisiplojo prie galinio lango.
Po susidūrimo su gandru visiems mašina važiavusiems šeimos nariams stiklo šukės sužeidė akis, chirurgui jas teko išrankioti.
Sužeidė dantų šepetukas
Kuo tik žmonės nesusižeidžia akių!
Vienas akį įsiduria su medžio šaka, kitam skaldant malkas atplaiša įsminga į obuolį, trečias griūva laikydamas rankoje šakutę ar kokį kitą aštrų daiktą.
Akių ligų skyriuje pamatysi ir vos pradėjusių vaikščioti mažylių. Nešasi rankelėje kokį daiktą, kojos susipina ir griūva ant jo.
Teko gydyti vaiką, susižalojusį dantų šepetuku. Nešėsi jį rankoje, griuvo ir šereliai bedė tiesiai į akį.
„Yra tokių, kurie net nagu akį išsikabina. Skausminga trauma. Būna pacientų su šunų ar kačių išplėštomis akimis“, – vardija medikas.
E.Žvykas džiaugiasi, kad prekyboje beveik nebeliko labai pavojingo žaislo – plastikiniais šratukais užtaisomų šautuvų.
Jais buvo sunkiai sužalotas ne vienas vaikas. Tokių ligonių gydymas trunka ilgai, ne visada praeina be pasekmių, trauma pakenkia regėjimui. Šratukai lyg ir lengvi, bet smūgio jėgos pakanka, kad išmuštų akį, kartais taip, kad – ir visam laikui.
E.Žvykas vardija retas, bet ypač baisias akių traumas, kai vyrai naudoja kampinį šlifuoklį ne taip, kaip nurodyta saugaus darbo instrukcijoje.
Dirbant šlifuoklis privalo būti pritvirtintas prie stalo, o žmogus jį paima į ranką. Įrankis lengvai išsprūsta, o besisukantis pjūklas išlekia, jei pataiko į akies obuolį, jį suplėšo negrįžtamai.
E.Žvykui irgi teko priimti tokį ligonį, jis po traumos neteko regėjimo.
„Po tokio atvejo supranti, kodėl egzistuoja darbo saugos taisyklės“, – kalba medikas.
Nenori laukti – ateina naktį
Dėl oftalmologų trūkumo ir didelių eilių kai kurie pacientai bando gudrauti – pas gydytoją patekti per ligoninės priėmimo skyrių.
„Trečią nakties kviečia į priėmimą, bėgi, o ten žmogus sako, kad kelias dienas skauda akį ir štai vidurnaktį jis sumanė kreiptis pagalbos. Paaiškėja, kad kenčia nuo lėtinio uždegimo. Klausi, kodėl dabar, kodėl nelaukė ryto. Liūdnas reikalas, kai tokia situacija. Kai pas akių gydytoją gali patekti tik pralaukęs du mėnesius, žmonės ir sumąsto nei šį, nei tą“, – gudragalvius bando pateisinti gydytojas.
Kenčiančių nuo lėtinių ligų teoriškai priėmimo skyriuje medikai neturi priimti. Šie atvejai turėtų būti apmokestinti.
Šeimai miestas idealus
Pusantrų metų Panevėžyje jaunam medikui neprailgo. Jis tikina neketinąs ieškotis darbo kitur, pasipraktikavus mažesnėje ligoninėje vėliau išlėkti į didmiestį.
„Šeimai čia idealus miestas, darbas šalia, kamščių nėra“, – sako E.Žvykas.
Dažnai jis į darbą eina pėsčiomis, per pusvalandį pasiekia ligoninę.
E.Žvykas su žmona Greta jau augina 2 metų sūnų, o antras vaikelis jau pakeliui.
G.Žvykienė dar mokosi rezidentūroje, ji būsima ginekologė.
Žmonos įkalbinėti važiuoti gyventi ir dirbti į Panevėžį irgi nereikėję, ji pati norėjo grįžti į gimtinę. Tik mokyklą ji baigė kitą – Juozo Balčikonio gimnaziją.
„Panevėžyje renginių nemažai, krepšinis atsigavo, o jei jauni vadovai prikels Juozo Miltinio dramos teatrą, tai nebeliks ir ko pavydėti sostinei“, – juokiasi medikas.
Aplinka, kurioje augo vaikinas, suformavo plačias pažiūras. E.Žvykas domėjosi kultūra, mokėjo nesusikoncentruoti vien į profesinę veiklą, tad ir perėmė tokį gyvenimo modelį.
Kartais su bičiuliais gydytojas netgi žaidžia dažasvydį.
Kirba tik kelios baimės
Daug metų žaidus krepšinį, teko pakeisti jį bėgiojimu.
„Bijau traumų. Mėnesį negalėčiau operuoti, chirurgui reikalingos sveikos kojos ir rankos“, – paaiškina pašnekovas.
Jiedu su žmona, kaip ir daugelis kurso draugų, vienu metu irgi yra svarstę galimybę išvykti dirbti į užsienį, kur gydytojams siūlomos geresnės darbo sąlygos ir socialinės garantijos, tačiau abu nusprendė, jog ne uždarbio dydis svarbiausia, o šeima.
Abu nori, kad atžalos augtų Lietuvoje.
Panevėžyje įsikūrusiems jauniems specialistams nerimą kelia tik viena – demografinė situacija. Jei vaikų nedaugės, dar didesniu tempu nyks mokyklos ir darželiai, tarp ugdymo įstaigų neliks konkurencijos, o tai atsilieps lavinimo kokybei.
„Yra tolima baimė, kad tik dėl žmonių trūkumo nereikėtų ateityje uždaryti ligoninės. Norėčiau ir numirti dirbdamas toje pačioje ligoninėje“, – apie puikų savo bruožą – pastovumą ir prieraišumą išsitaria malonus pašnekovas.
