Druskininkų ligoninės direktorius Viktoras Meižis didžiuojasi, kad kolektyvas atsinaujina jaunais, o svarbiausia – kompetentingais darbuotojais. Ligoninės administracija – ne išimtis. Čia taip pat pradėjo dirbti jauni, kvalifikuoti specialistai: „Šių dienų medicinos sričiai tenkantiems iššūkiams priimti reikia pokyčių, pažangių sprendimų, būtina intensyvinti darbą. Smagu, kad mūsų ligoninę darbui pasirinko jauni, gabūs ir perspektyvūs gydytojai. Viliamės, kad jie čia ras sąlygas savirealizacijai, profesiniam tobulėjimui.“
Dirbti pradėję jauni medikai džiaugiasi, kad ligoninės kolektyvas juos priėmė labai draugiškai.
– Jauni žmonės dažniausiai renkasi darbą didžiosiose šalies klinikose, kodėl jūs pasirinkote dirbti Druskininkų ligoninėje?
Mantas: Didžiosiose klinikose įgauname žinių ir klinikinės patirties, kuria naudotis turi teisę ne tik didmiesčių gyventojai. Žmonių iš mažesnių miestų sveikata neturi nukentėti dėl to, kad politikai nesugeba užtikrinti ir pritraukti jaunų specialistų į periferiją. Mano atveju – universitetinėje ligoninėje vaikų hematologų nereikia, nes jų yra pakankamai, todėl nusprendžiau išvykti į savo tėvų kraštą. Jaučiausi pavargęs nuo didmiesčio tempo, laiko eikvojimo spūstyse ir žmonių tarpusavio bendravimo kultūros, kuri kartais pernelyg valdiška ir įžūli. Čia – viskas paprasčiau. Galiu rūpintis ir žmonių sveikata, ir daugiau laiko skirti sau.
Indrė: Pasirinkau dirbti Druskininkų ligoninėje po 5 metų rezidentūros studijų didžiosiose Lietuvos klinikose – Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Dažnai atvykdavome poilsiauti į Druskininkus, visada žavėjo nedidelio miesto atmosfera, kokybiško laisvalaikio pasirinkimo įvairovė.
Buvau pavargusi nuo didelio klinikų darbo srauto, norėjau mažesnio kolektyvo, pacientų bendruomenės, kurioje būčiau labiau pastebima.
Rasa: Pati užaugau Druskininkuose ir, tik išvažiavusi studijuoti, įvertinau, kiek daug privalumų turi mūsų miestas. Taigi labiausiai tokį pasirinkimą lėmė noras grįžti gyventi į pačius Druskininkus ir šeiminės aplinkybės. Žinoma, tyrimų spektras ir gydymo galimybės didžiosiose šalies klinikose yra neabejotinai didesnės, tačiau, manau, kad ir čia dirbdama galiu vykdyti pakankamai plačią klinikinę veiklą ir padėti pacientams.
– Kodėl pasirinkote būtent tokį medicinos profilį?
Mantas: Vaikų ligų ir vaikų hematologijos specialybes įgijau Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Specialybę pasirinkti įkvėpė profesorė Lina Ragelienė, kuri kartu su kitais kolegomis visą savo gyvenimą paaukojo tam, kad Lietuvos vaikai gautų europinio lygio gydymą. Jų darbo rezultatai matomi šiandien, kai Lietuvos vaikų išgyvenamumo rodikliai susilygino, o kartais ir lenkia Europos vidurkį. Kai matai tokius pavyzdžius ir rezultatus, pasirinkti jau nėra sunku.
Indrė: Nežinau, kodėl pasirinkau būtent tokį medicinos profilį. Dabar svarstau – gal derėjo pasirinkti siauresnę terapijos sritį, tarkime, gastroenterologiją ar nefrologiją.
Rasa: Studijuojant LSMU, gilesnė pažintis su endokrinologija prasidėjo nuo endokrinologijos būrelio, kuriame mokslinę bei visuomeninę veiklą vykdė medicinos studentai bei rezidentai. Po truputį ir aš įsitraukiau į vykdomus projektus. Iš pradžių labiau domino retos endokrininės ligos, tačiau vėliau, bedirbdama, pamačiau, kiek reikia įvaldyti ir išmokti svarbių dalykų, kalbant ir apie dažnesnius susirgimus – skydliaukės ligas ar cukrinį diabetą. Įdomu buvo mokytis dirbti su insulino pompomis, nuolatinėmis gliukozės monitoravimo sistemomis. Nors tai terapinio profilio specialybė, tačiau reikalaujanti ir tam tikrų praktinių įgūdžių, tokių kaip skydliaukės mazgų punkcijų ar ultragarsinio tyrimo atlikimo. Tikriausiai visi šie aspektai, bendrai sudėjus, ir lėmė susižavėjimą šia specialybe.
– Kokių sveikatos bėdų turintys žmonės gali į jus kreiptis? Kokias konsultacijas teikiate?
Mantas: Konsultuoju, kaip vaikų ligų gydytojas, dirbu Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje bei stacionare. Taip pat konsultuoju ligoninės poliklinikoje, kaip vaikų hematologas dėl kraujo sistemos ligų: kraujo kūnelių kiekio ir funkcijos pokyčių, mažakraujystės, hemolizinės mažakraujystės, megaloblastinės anemijos, lėtinių ligų sukeltos mažakraujystės, hemofilijos, leukemijos, limfomos, kraujo krešumo sutrikimo ir kitų. Taip pat teikiu rekomendacijas dėl tolesnio ištyrimo ir gydymo.
Indrė: Papildomai nekonsultuoju, tačiau, budėdama skubios pagalbos-priėmimo skyriuje, sulaukiu įvairaus pobūdžio pacientų iš visos Lietuvos – ir vietinių, ir atostogauti atvykusių, tad klausimai, į kuriuos ten tenka atsakinėti, yra patys įvairiausi.
Rasa: Endokrinologijos mokslas apima labai platų ligų spektrą. Dažniausiai pasitaikančios patologijos – cukrinis diabetas bei skydliaukės ligos. Tačiau nemažą dalį sudaro ir kiti endokrininės sistemos susirgimai: hipofizės, antinksčių, paraskydinių liaukų, lytinės ašies, kaulų metabolinės ligos (osteoporozė). Taigi visi pacientai, kuriems įtariama ar jau nustatyta viena iš šių ligų, gali kreiptis. Pacientams, kurie kreipiasi dėl skydliaukės potologijos, pati atlieku skydliaukės utragarsinį tyrimą. Kalbant apie cukrinį diabetą, konsultuoju ir tuos pacientus, kurie gydomi, naudojant insulino pompą, naudojasi nuolatiniu gliukozės monitoravimu.
– Kas labiausiai džiugina ir kas labiausiai liūdina kasdieniame darbe?
Mantas: Džiugina, kai supranti, kad tavo darbas ir žinios padeda žmogui pasveikti, o ypač, kai sugebi maksimalų gydymą realizuoti minimaliomis esamomis priemonėmis. Myliu žmones, todėl dariau ir darysiu viską, kad padėčiau jiems pasveikti. O labiausiai liūdina kai kurių pacientų požiūris į gydytoją. Kartais jaučiuosi tarsi dirbčiau patarnautoju. Liūdna, bet neretai žmonės jau atvyksta patys sau nusistatę diagnozę ir su įvairiausiais reikalavimais. Taip jie visiškai pamiršta apie savo pareigas ir atsakomybę. Ir liūdniausia, kad kenčia tai jie patys ir jų pačių sveikata.
Indrė: Kasdieniame darbe labiausiai džiugina maži pasiekimai – galimybė padėti, sveikstantys pacientai. Sakau maži, nes tai tarsi priklauso kasdienybei, būnant gydytoju. Kartu tai ir liūdina – bendruomenė sensta, dažnas pacientas atvyksta iš rajono, o ir miestiečių artimieji yra didžiuosiuose miestuose ar užsienyje. Dažnai pastebiu, kad tokiems pacientams trūksta priežiūros, jie laukia bendravimo, turi neišspręstų socialinių problemų. Lėtinėmis ligomis sergančių pacientų gydymo efektyvumas trumpalaikis – po kurio laiko juos ir vėl randu savo palatose. Džiugina, jei išgirstu, jog jie vėl nori būti mano pacientais. Dažnai pasitaiko, kad pacientas ar jo artimieji nesupranta, jog žmogus ne iš naujo susirgo. Tačiau tai ir yra terapeuto darbo rykštė – užburtas lėtinėmis ligomis sergančių pacientų ratas.
Rasa: Labiausiai džiugina, kai matau, jog mano pagalba davė realų efektą pacientui, kai pasikeičia į gerąją pusę ne tik tyrimų rezultatai, bet ir žmogaus savijauta, jo gyvenimo kokybė. Liūdna, kai gydymo ar tyrimų galimybes apriboja ne gydytojo kompetencijos trūkumas, o tiesiog lėšų trūkumas. Pavydžiui, pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, jau senai yra galimybė skirti insulinoterapiją, naudojant insulino pompą, glikemiją matuoti sensoriumi, taip išvengiant kasdieninių adatų dūrių. Tačiau mūsų valstybė kompensuoja šias priemones tik labai mažai daliai pacientų arba visai nekompensuoja.
– Medikų darbas yra pastaraisiais mėnesiais viena iš aktualiausių ir garsiausiai aptariamų temų. Ką, Jūsų manymu, galima padaryti, kad kuo daugiau jaunų ir savo profesijai pasišventusių medikų vis dėlto norėtų dirbti Lietuvoje?
Mantas: Valdžia pirmiausia turėtų imtis realios sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos, kad pinigai galėtų būti panaudojami racionaliai ir efektyviai – mažinti administracinę naštą, nedubliuoti gydytojų ir kitų specialistų funkcijų, sistemą patobulinti taip, kad žmonėms nebereikėtų pakartotinių ar kartais visai nereikalingų tyrimų, konsultacijų. Iš to išloštų ir žmonės, ir gydytojai. Aišku, norėtųsi, kad ir atlyginimai būtų didesni, ypač slaugių, kurios atiduoda visą save, o gauna tiek, kad verkti norisi. Ir dar norėtųsi, kad pacientai, ypač vyresnio amžiaus, suprastų, kad kyšininkavimo laikai praėjo.
Mums, ypač jauniems gydytojams, skauda širdį, kai matome močiutę, iš kišenės traukiančią paskutinius eurus tam, kad „atsilygintų“. Mums nereikia jų pinigų, gydymas – mūsų darbas, ir didžiausias atlygis mums yra pasitaisiusi paciento sveikata ir šypsena veide. Kai daugiau žmonių bus supratingesni, kokybiškai dirbs savo darbą ir dažniau šypsosis, minčių išvykti į užsienį nekils.
Indrė: Auga nauja medikų karta, kuri nori turėti galimybę realizuoti savo įgūdžius kasdienybėje, siekia komandinio darbo, moka naudotis technologijomis, geba greitai gauti naujausią informacinę medžiagą. Labai svarbu juos motyvuoti tokiomis sąlygomis, kad jie pasiliktų dirbti Lietuvoje. Didelė užduotis tenka darbdaviui, kad sukurtų gerą klimatą darbovietėje, įsiklausytų į darbuotojų lūkesčius, suteiktų galimybę tobulėti.
Taip pat svarbu nepamiršti, jog gydytojai gydo pacientus, tačiau labai dažnai, be savo tiesioginio darbo, jiems tenka spręsti ir kitas problemas. Šiandien gydytojas ir psichologas, ir administratorius, ir socialinis darbuotojas, jis turi sekti daug darbą reglamentuojančių teisinių aktų. Be abejo, jis turi rūpintis ir savo profesiniais įgūdžiais. Viskas dažnai keičiasi, daug nežinomybės. Tikiuosi, jog greitu metu tai pasikeis.
Rasa: Džiaugiuosi, kad Jaunųjų gydytojų asociacija ir Lietuvos medikų sąjūdis ėmėsi iniciatyvos, siekdami pokyčių medicinos sistemoje. Tikiuosi, kad jie nenuleis rankų ir privers valdžios atstovus įgyvendinti esmines reformas sveikatos apsaugos sistemoje. Sąrašas konkrečių dalykų, kurie turėtų pasikeisti, kad medikai neemigruotų, būtų ilgas, todėl, apibendrinant, galėčiau tik pacituoti Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidento Martyno Gedmino iškeltus prioritetus, kuriems aš pritariu ir kurie apima pagrindines problemas: pakankamas sveikatos sistemos finansavimas, efektyvus valdymas ir orientavimasis į pacientą bei jo gydymo rezultatą.
– Darbo užmokestis, žinoma, labai svarbus, o kas dar svarbu jaunam žmogui darbovietėje, pradėjus dirbti?
Mantas: Labai svarbios yra psichologinės sąlygos – tai, kaip tave, jauną žmogų, priima kolegos, kaip jie su tavimi bendrauja. Labai svarbus ir darbdavio požiūris į jauną specialistą bei apskritai visą kolektyvą. Svarbios ir buitinės sąlygos – įranga, vaistai, patalpos bei jų priežiūra.
Indrė: Jaunam žmogui, pradėjusiam dirbti, svarbiausias dalykas yra galimybė tobulėti. Taip pat labai svarbus kolegų palaikymas, galimybė į juos kreiptis, iškilus klausimams ar prireikus profesinės pagalbos.
Rasa: Svarbu, kad būtų suteikiama galimybė kelti savo kvalifikaciją įvairiose konferencijose, kursuose. Svarbu turėti geras darbo priemones, kad galėtum teikti pacientams kokybiškas paslaugas. Žinoma, svarbus yra ir draugiškas kolektyvas.
– Ar Druskininkų ligoninėje yra erdvės profesinei savirealizacijai?
Mantas: Druskininkų ligoninėje yra sudarytos visos sąlygos teikti antrinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas, kai kuriais atvejais sąlygos ligoninėje (ir buitinės, irkolektyvo tarpusavio bendravimo) yra net geresnės nei universitetinėje. Džiaugiuosi, kad čia esu. Matau, ką galima pagerinti, tikiu, kad eisime pirmyn.
Indrė: Jaunam specialistui Druskininkų ligoninėje suteikiama galimybė savirealizacijai, visus iškilusius klausimus geranoriškai galima aptarti su vyresniais kolegomis ar ligoninės administracija. Nuo jaunojo specialisto priklauso, kiek plačiai jis nori save realizuoti, kadangi ligoninė maža, galimybės kartais taip pat sumažėja.
Rasa: Druskininkų ligoninėje dirbu dar tik vieną savaitę, todėl sunku atsakyti į šį klausimą. Esu iniciatyvus žmogus, todėl, manau, kad rasiu sričių, kuriose galėsiu save realizuoti.
– Koks pagrindinis Jūsų, kaip jaunų gydytojų, moto?
Mantas: Svarbiausia vaiko sveikata – ne jo mamos, tėvo ar močiučių pageidavimai. Blogiausia, kai vaiko gydymą apsunkina tėvų asmeninės problemos, tarpusavio konfliktai ar blogos socialinės sąlygos. Suaugusieji per mažai rūpinasi vaikais. Man įstrigo vienos vaikų gydytojos klausimas mamai: „Ponia, kiek prieš vestuves perskaitėte žurnalų apie vestuvių planavimą? O ar perskaitėte bent vieną knygą apie vaiko auginimą?“ Vaikas – žmogus, o ne žaislas, jam reikia ir dėmesio, ir bendravimo, galų gale, elementarios pagarbos iš suaugusiųjų. Norėčiau, kad visuomenė dažniau apie tai pagalvotų.
Indrė: Mano moto iš esmės susijęs su mano pavarde – aš viską mėgstu daryti greitai, nemėgstu neatsakytų klausimų, neišaiškintų situacijų, nežinomybės. Manau, jog tai praverčia ir mano pacientams.
Rasa: Su kiekvienu pacientu elgtis taip, kaip pats norėtumei, kad su tavimi elgtųsi.
– Gal būta kokių įsimintinų įvykių iš darbo praktikos?
Rasa: Kadangi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose darbas tiesiog verda, per 4 darbo metus buvo nemažai įsimintinų įvykių. Tikriausiai, kaip ir daugeliui, įstrigę atmintyje pirmieji budėjimai, pirmieji pacientai.
Aišku, visada atmintyje išlieka matyti labai sudėtingi ar reti ligos atvejai.
Kada Jūs, kaip gydytojai, jaučiatės laimingiausi?
Mantas: Kai išrašyti į namus pacientai nesugrįžta ir nebeskambina.
Indrė: Laimingiausia jaučiuosi, kai patenkinti būna mano pacientai, jų artimieji. Kai jauti, jog viską padarei kokybiškai, o rezultatas visus džiugina.
– Ar turite laiko pasinaudoti Druskininkų kurorte siūlomomis paslaugomis ir pramogomis?
Mantas: Oi, tikrai taip! Mėgstu paplaukioti baseine, pagulėti sūkurinėje vonioje, pasikaitinti pirtelėje. Patinka užlipti į apylinkėse esančius apžvalgos bokštus, nueinu retkarčiais į „Snow Areną“. Druskininkai – puikus kurortas, jame apstu pramogų ir sveikatos paslaugų, reikia tik turėti laiko ir šiek tiek pinigų.
Indrė: Kurorto pramogas išbandome, sportuodami, lankydami apylinkes, dažnai su jomis supažindiname atvykstančius draugus.
Rasa: Paskutiniaisiais metais laisvo laiko buvo labai nedaug, kadangi nuolat teko derinti mokslus, darbą, šeimą. Tikiuosi, kad dabar, pabaigus rezidentūros studijas, laiko atsiras daugiau ir labiau galėsiu pasimėgauti mūsų kurorto privalumais.
– Koks jūsų laisvalaikis?
Mantas: Pastaruoju metu daug laisvalaikio „suryja“ du nauji mano šuniukai – nykštukiniai taksai. Patinka ne tik jais tinkamai rūpintis, auklėti, bet ir tiesiog su jais pabūti.
Indrė: Laisvalaikiu sezono metu kartu su vyru žaidžiame tenisą, sportuojame. Aplankome draugus Vilniuje ar Kaune, dažnai patys sulaukiame svečių. Dabar pradėjau lankyti anglų kalbos pamokas.
Rasa: Laisvalaikį patinka leisti su šeima, draugais, sportuoti, ypač mėgstu šokti, pažiūrėti gerą filmą.
– Didžiausia jūsų svajonė?
Mantas: Labai noriu, kad Lietuva kada nors taptų valstybe, kuri garsėtų meile savo vaikams, o ne smurtu prieš vaikus. Noriu, kad mūsų vaikai būtų sveiki, daug šypsotųsi, dirbtų, keltų šalies ekonomiką, taip kurdami savo, savo vaikų ir galiausiai mūsų visų gerovę.
Indrė: Svajoju, kad visi būtų sveiki. Gal ir neįgyvendinama svajonė, tačiau labai norėčiau, kad žmonės būtų pozityvesni, daugiau šypsotųsi.
Rasa: Kadangi esu ne tik gydytoja, bet ir mama, todėl didžiausios svajonės yra paprastos, bet svarbios. Didžiausia svajonė, kad dukra augtų sveika ir būtų laiminga.
Laikraštis „Mano Druskininkai“
