Ypač turėtų sunerimti ministras A.Veryga – jį nepalankiai vertina jau didesnė pusė apklaustųjų – net 52,9 proc., o palankiai – tiktai 19,3 procento.
Be abejo, tai visuomenės reakcija į naujusius su sveikatos apsaugos sistema siejamus skandalus. Tačiau ir Europos Komisijos (EK) paskelbta šalių gyventojų sveikatos būklės apžvalga rodo, kad pati Lietuvos sveikatos apsaugos sistema gerokai pasiligojusi.
Antai tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje – pati trumpiausia ES. Tiesa, nuo 2007-ųjų šis rodiklis pamažu gerėja, bet lietuviai vidutiniškai vis dar gyvena net 6 metais trumpiau nei statistiniai europiečiai, kurie sulaukia 80,6 metų.
Negana to, niekur ES nėra tokio didžiulio skirtumo tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės. Skirtumas – kone 11 metų: vyrai gyvena vos kiek ilgiau negu 69 metus, o moterys – beveik 80.
Žinoma, negalima teigti, jog tai lemia prasta medicinos paslaugų kokybė. Atvirkščiai, nekyla abejonių, kad Lietuvos medikai – profesionalūs, bent jau didžiosiose ligoninėse dirbančių specialistų kvalifikacija – europinio lygio, regis, yra ir šiuolaikinės medicininės įrangos.
Tyrimai atskleidžia, kad didžiausia Lietuvos žmonių sveikatos rykštė – rizikos veiksniai: nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas, netinkama mityba, fizinio aktyvumo stoka. Tai jau gyvenimo būdo nulemtos mirties priežastys, ir jos yra socialinio pobūdžio.
Su nesaikingu svaigalų vartojimu siejamų mirčių rodiklis daugiau kaip dvigubai viršija ES vidurkį. Rūkančių suaugusių žmonių Lietuvoje nuo šio amžiaus pradžios sumažėjo 12 proc. – iki maždaug 20 proc., bet plaučių vėžys vis dar viena dažniausiai Lietuvos vyrus pakertančių ligų.
Daugiausia gyvybių pražudo išeminės širdies ligos – mirštamumas nuo jų net keturgubai viršija ES vidurkį, nuo insulto – dukart. Specialistų nuomone, tai lemia pirmiausia nesveika mityba, fizinio aktyvumo stoka, žinoma, kenkia ir alkoholio vartojimas, rūkymas.
Medicina čia nedaug gali padėti, nes nesveiko gyvenimo būdo priežastys – pirmiausia socialinės. Tai patvirtina ir stebimi didžiuliai vidutinės gyvenimo trukmės skirtumai tarp Lietuvos regionų.
Kaimo gyventojų sveikata gerokai prastesnė nei didžiųjų šalies miestų gyventojų, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone vidutiniškai žmonės gyvena 70 metų, o Vilniuje ir Šiauliuose – 76,5 metų.
Aišku, skurdas, socialinė atskirtis lemia prastą mitybą, skatina alkoholizmą, sukuria aplinką, kurioje įprasta nekreipti dėmesio į sveikatą, todėl ir ligos diagnozuojamos pavėluotai.
Tiesa, vėluojantis gydymas – ir sveikatos apsaugos sistemos bėda. Lietuvoje, palyginti su turtingosiomis ES šalimis, patys žmonės rečiau tikrinasi sveikatą.
Kita vertus, ir ligų prevencija, profilaktika, ankstyva diagnostika dar toli gražu nepasiekė vakarietiško lygio.
Žmonėms kartais tenka laukti ir kelis mėnesius, kol patenka pas specialistus, o kai kurių ligų atveju toks delsimas gali būti lemtingas. Ne paslaptis, kad siekiant didesnio perkrautų darbu medikų dėmesio padeda ir kyšiai, o ne visi išgali tokiu būdu pasirūpinti geresniu gydymu.
Statistika rodo, kad beveik trečdalį sveikatos priežiūros išlaidų žmonės finansuoja savo lėšomis ir daugiausia pinigų skiria vaistams. Tai irgi sukuria nelygias gydymo sąlygas, nes ne visi pacientai gali įsigyti naujausių ir, aišku, brangiausių vaistų, o valstybė kai kurioms ligoms efektyviausių medikamentų nė nekompensuoja.
Suprantama, gydymo kokybei neigiamai atsiliepia ir menki sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų atlyginimai.
Viena vertus, daugybė medikų, ypač jaunų, išvažiuoja dirbti į užsienį ir ateityje gali vis labiau pasijusti jų trūkumas, kita vertus,
Lietuvoje likę gydytojai bei slaugytojai yra priversti dirbti ne vienu etatu ir dėl per didelio darbo krūvio nepajėgia kokybiškai pasirūpinta pacientais.
Vadinasi, didžiulę dalį sveikatos apsaugos problemų sukėlė skurdus finansavimas. Tuo pagrįstai piktinasi tiek medikai, tiek pacientai.
Nors sveikatos priežiūros išlaidos Lietuvoje vienam gyventojui tesudaro pusę ES vidurkio, bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis šiai sričiai per dešimtmetį išaugo nuo 5,6 proc. iki 6,5 procento.
Pagal šį rodiklį mūsų šalis lenkia Lenkiją, Latviją, Kroatiją, Bulgariją, Rumuniją.
Lietuvos BVP vienam gyventojui net truputį didesnis nei Latvijos.
Bet kai latvių medikai uždirba daugiau negu lietuviai, nors sveikatos apsaugai mūsų šalyje atriekiama didesnė BVP pyrago dalis, kyla ir klausimų, kaip skirstomos tos lėšos, ar pinigus gydymo įstaigos naudoja efektyviai.
Sveikatos apsauga net labiau nei kitos sritys susipynusi su visuomenės gyvensena, žmonių socialine padėtimi, bendra šalies valdymo kokybe, piliečių sąmoningumu. Tai reiškia, kad šio rezginio neįmanoma išpainioti tik timptelėjus už vieno siūlo galo.
