Vilniaus Santaros klinikų Pilvo chirurgijos skyriaus vyresnysis gydytojas rezidentas M.Lukšta mėgsta pajuokauti: darbe jis beveik gyvena – čia praleidžia tris ketvirtadalius laiko.
Budėjimai, operacijos, ligonių lankymas – tai jo pašaukimas kasdien dėl kiekvieno paciento padaryti viską, kas nuo jo priklauso.
Pilvo chirurgas nusiramina tik tada, kai ligonis išeina pro duris savo kojomis. O būna visko. Bet toks darbas Martynui patinka, nors, kaip pats sakė, dėl jo slenka plaukai.
„Sunku išstovėti penkias šešias valandas operacinėje arba atlaikyti kokias 8 operacijas per dieną. Būni nevalgęs, negėręs.
Reikia daug ištvermės, atsidavimo ir kantrybės. Ypač reikia įdėti daug darbo, jei nori būti geras chirurgas. Ir turi daug paaukoti“, – apie pasirinktą gyvenimo kelią pasakojo M.Lukšta.
Iš Molėtų kilęs gydytojas prisipažino, jog tik įstojęs į mediciną buvo įsitikinęs, kad nenori būti chirurgas.
Maža to, pirmame kurse studijas norėjo mesti. Tada paskambino mamai ir pasakė, jog nori grįžti namo. Mama patarė gerai pagalvoti, ką įdomesnio jis gyvenime galėtų veikti.
„Gal šiek tiek bijojau ligoninės vaizdų, kvapų, bet šeštais metais paskutinį studijų pusmetį sutikau šaunų chirurgą, kuris daug ko mane išmokė, sudomino“, – pasakojo pilvo chirurgijos sritį pasirinkęs Martynas.
Pilvo chirurgai apie save ironiškai kalba, jog jie nebijo iššūkių. Net eidami operacinės link jie nežino, ką ras prapjovę pilvą.
Būna itin sunkių naktų, kai atveža pacientų su durtinėmis, šautinėmis žaizdomis, po eismo įvykių sužalotų žmonių.
Bet kad ir kas būtų, svarbiausia chirurgui – nekelti operacinėje panikos.
„Gali tavo viduje siausti uraganas, bet jokiu būdu negalima to parodyti. Jei pagrindinis chirurgas ims panikuoti, tai paskui jį – ir asistentai, ir slaugytojos.
Jei dar ims keiktis ar rėkti ant kitų – tai tikrai gali viskas liūdnai baigtis“, – atvirai kalbėjo M.Lukšta, kuriam yra tekę dalyvauti kepenų persodinimo, sudėtingose kasos ir skrandžio operacijose.
Martynas darbe stengiasi į viską reaguoti kuo ramiau. Jo toks būdas. Tuo labiau kad operacinėse groja muzika, kuri padeda susikaupti, sumažina įtampą.
Kai jau mato, kad operacija greitai baigsis, kartais paprašo, kad kas nors iš operacinės personalo muziką pagarsintų.
Tačiau yra ir niūrioji medicinos pusė – komplikacijos, netektys, liūdnų žinių pranešimas giminaičiams.
„Vienas sunkiausių dalykų – pranešti apie mirtį. Ypač jauno žmogaus. Paskambinti artimiesiems ir pasakyti neapsakomai sunku.
Esu skambinęs operuoto vaiko mamai pranešti, kad jis mirė. Tada pusę valandos klausiausi, kaip ji verkė į ragelį“, – sakė širdgėlą tokiomis akimirkomis jaučiantis Martynas.
Įtampos, kurią patiria darbe, chirurgas atsikrato sportuodamas. Jis jau 18 metų žaidžia rankinį. Būdamas vaikas nuėjo su draugu išbandyti šio žaidimo. Draugui nepatiko, o Martynas liko ir baigė sporto mokyklą.
„Sporto salėje su draugais pasimiršta viskas. Gal dar prieš treniruotę šiek tiek galvoji apie pacientus, apie jų vargus.
Galiausiai pasineri visas į žaidimą. O po treniruotės ir žvalesnis jautiesi, ir šypsena veide atsiranda, ir miegi geriau“, – nusišypsojo M.Lukšta.
Pradėjusiam studijuoti Martynui buvo pasiūlyta žaisti aukščiausioje šalies lygoje – Lietuvos edukologijos universiteto komandoje „VHC-Šviesa“.
Dauguma komandos narių tuo metu buvo būsimi kūno kultūros mokytojai, o Martynas – vienintelis medikas.
Penkerius metus molėtiškis sugebėjo treniruotis ir važinėti po varžybas. Jam sportas buvo kaip narkotikas. Tačiau galiausiai šeštame kurse Martyną užspaudė mokslai. Teko rinktis – medicina ar sportas.
„Rankinis yra kietas žaidimas. Pats turėjau nemažai traumų. Veidas siūtas gal penkis kartus, buvo traumuoti keliai, čiurnos. O pirštų išnarinimo net nelaikydavome traumomis.
Praėjusiais metais dar dalyvavau varžybose, tačiau jos baigėsi nesėkmingai – susižalojau riešą. Tapo aišku, kad reikia saugoti rankas“, – apsisprendė chirurgas.
Tada Martynui teko visą savaitę nešioti įtvarą. O kolegos šiek tiek pyko, kad reikia dirbti už jį.
Po to karto M.Lukšta suprato, kad profesionalaus sporto kaina gali būti labai didelė – varžybose negailint savęs yra rizika susižaloti.
Tad dabar nebent tarp budėjimų ar turėdamas laisvą vakarą chirurgas nuvažiuoja pažaisti su buvusia komanda savo malonumui. Kartais vyksta jos palaikyti į varžybas, stebi tarptautinius Europos komandų turnyrus, jam artima šalies rankininkų bendruomenė.
Ir tarp Martyno kolegų yra šio žaidimo mėgėjų – jo skyriaus vadovas profesorius Eligijus Poškus – buvęs rankininkas.
Kai nesportuoja, Martynas miega arba leidžia laiką su savo antrąja puse.
„Išeiname pasižmonėti į miestą, pasižiūrėti, kaip normalūs žmonės gyvena“, – nusijuokė chirurgas.
Martyno mylimoji – taip pat medikė, kurią sutiko darbe. Prieš trejus metus kolegų draugystė prasidėjo per budėjimą, per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją.
„Įprasta situacija, kai chirurgas antrąją pusę randa per budėjimą, – šypsojosi M.Lukša. – Buvome pažįstami jau anksčiau, bet rimtesnis bendravimas užsimezgė per mūsų pirmą bendrą budėjimą. Ir dabar kartais tenka kartu pabudėti.“
Nieko nuostabaus, kad, kai tiek daug laiko tenka praleisti darbe, dauguma medikų šeimas sukuria su kolegomis. Nebent pavyksta išlaikyti santykius, prasidėjusius dar mokykloje arba studentaujant.
O kartais pasitaiko ir taip, kad medikai įsimyli pacientus.
„Iš vyresnių kolegų yra tekę girdėti tokių istorijų. Atėjo pacientė į priėmimą, nustatė jai kokią nors ligą, tada išoperavo, o kai išrašė, jie susitiko jau už ligoninės ribų. Dabar, man regis, jie jau yra tapę vyru ir žmona“, – medikų gyvenimo subtilybes išdavė M.Lukšta.
Netikėti pašnekovai, atviri pokalbiai ir nesuvaidintos emocijos naujoje „Gyvenimo būdo“ laidoje antradieniais 20 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
