Dėl atletiško kūno aukštaūgis chirurgas J.Gutauskas primena modelį ar krepšininką.
Taip lygindami per daug neprašautume pro šalį.
Kaune gimęs, tačiau Klaipėdoje mokyklą baigęs J.Gutauskas krepšinį žaidė nuo vaikystės. Jis jau svarstė apie profesionalaus krepšininko karjerą, netgi buvo pakviestas žaisti į Ameriką.
Bet Jono širdį palenkė medicina. Ir neatsitiktinai. Jo tėtis – garsus Klaipėdos kraujagyslių chirurgas Rimvydas Gutauskas, o dėdė – žinomas visoje Lietuvoje kraujagyslių chirurgas Marijus Gutauskas, buvęs šios srities padalinio vadovas Santariškių klinikose (dabar – Santaros klinikos).
Nė vienas jų Jono neatkalbinėjo nuo medicinos, nors tėvas sūnų labiau norėjo matyti krepšinio aikštelėje – įžvelgė jame krepšinio dievą.
Sėdėdavo ant suolelio kiekvienoje sūnaus treniruotėje. Ir pats Jonas jaučia, kad būtų galėjęs tapti geru žaidėju.
„Užaugau su medicina, mane ji traukė, tad godžiai klausydavausi tėčio istorijų. Man tėtis yra pavyzdys ir kaip asmenybė, ir kaip savo srities profesionalas.
Jis savaime mane įkvėpė rinktis mediciną, nors įkalbinėjo tapti krepšininku“, – kalbėjo J.Gutauskas, dabar nesigailintis pasukęs mediko keliu.
Juo labiau kad gali suderinti abi savo aistras.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kraujagyslių chirurgijos skyriaus vyresnysis rezidentas J.Gutauskas prieš metus Santaros klinikose rado daugiau bendraminčių, mėgstančių krepšinį, ir kartu su savo geriausiu draugu Tomu Miškiniu nutarė suburti medikų komandą.
Santaros klinikų vadovo profesoriaus Kęstučio Strupo padedamas surinko kolegas, draugus. Taip praėjusiais metais atsirado komanda „Santa.lt“. Šiemet jau antrus metus ji rungtyniaus Sostinės C lygoje.
Praėjusiais metais ši komanda pateko tarp 16 geriausių iš 57 klubų.
J.Gutauskas yra ne tik idėjos autorius, bet ir komandos vadovas, treneris.
Šiemet ekipos sudėtis buvo atnaujinta, bet keturių vyrų branduolys išliko.
„Mūsų komandos stiprybė yra draugiškumas.
Šiemet prie mūsų prisidėjo žinomas kineziterapeutas Raimundas Venskaitis.
Jis yra ne tik mūsų fizinio rengimo treneris, bet ir kartu žaidžia“, – pasakojo J.Gutauskas.
Be kraujagyslių chirurgo ir kineziterapeuto, komandoje rungtyniauja reanimatologų, anesteziologų, traumatologų, pilvo chirurgų, šeimos gydytojų, odontologų ir kitų sričių medikų bei studentų.
Komandos žaidėjai mėgsta pajuokauti – kai tiek specialistų, ir traumą gauti ne taip baisu, nes iškart prišoks būrys pagalbininkų.
Bet būta ir nejuokingų situacijų, kai medikams teko padėti priešininkų komandos nariui.
„Tarptautiniame turnyre Gardine priešininkas patyrė kelio traumą – plyšo raiščiai.
Mūsų gydytojas traumatologas jam iškart tai diagnozavo, sutvarstė, kaip reikia. Po rungtynių sulaukėme padėkų, kad viskas buvo atlikta profesionaliai“, – įspūdžiais dalijosi kraujagyslių chirurgas.
Pernai ir Jonas aikštėje patyrė traumą. Jam per rungtynes lūžo du šonkauliai.
Medikui teko skubiai vykti pas kolegas į ligoninę, o jau pakeliui nujautė, kad šonkauliai pažeisti, nes buvo sunku kvėpuoti.
„Kuriam laikui iškritau iš žaidimo, bet ne iš komandos. Kartu keliavome, leidome laisvalaikį.
Džiaugiuosi, kad užaugo tokia medikų karta, kuri darbe susikaupusią įtampą išlieja sportuodami“, – džiaugėsi J.Gutauskas.
Jų komanda du kartus per savaitę renkasi krepšinio salėje, o sekmadieniais pluša su treniruokliais.
Kad ir kaip tai puikiai skambėtų, yra ir viena didelė problema. Tai – įtemptas medikų darbo grafikas, budėjimai, dėl kurių ne visada visi gali dalyvauti treniruotėse ir rungtynėse.
Todėl komandoje yra kiek daugiau nei įprastai narių – net 18 žaidėjų.
Degdami noru sportuoti medikai ieško kelių į krepšinio aikštelę, pavyzdžiui, susikeičia budėjimais su kolegomis.
„Yra tekę rungtyniauti ir po budėjimo, užsimiegojus. Tačiau tada atrodo, tarsi dar daugiau jėgų surandi. Man krepšinis išugdė daug naudingų savybių – ryžtą, atkaklumą, drausmę, ištvermę, komandinio darbo įgūdžius“, – tikino Jonas.
Be šių savybių nebūsi ir geras chirurgas. Pasak Jono, chirurgui labiausiai reikia geros galvos ir ryžto. Turi numatyti kelis žingsnius į priekį, mokėti bendrauti.
Taip pat chirurgui reikia būti fiziškai stipriam.
Mat kartais operacinėje tenka praleisti ir dešimt valandų arba vidury nakties pradėti neplanuotą operaciją.
Ilgiausiai operacinėje jam teko išstovėti 13 valandų, kai asistavo kepenų transplantacijos operacijoje.
J.Gutauskas, tęsiantis medikų dinastiją, pasinaudojo visomis galimybėmis mokytis. Būdamas studentas vasaromis iš Vilniaus jis vykdavo į Klaipėdą, ten stebėdavo operuojantį tėvą.
Dabar vyresnysis Gutauskas taip pat kviečia sūnų atvykti, bet jis jau įleido šaknis Vilniuje. Dažniausiai telefonu pasipasakoja apie įdomesnius darbus, vyksta kartu į konferencijas.
Jonas turi trejais metais jaunesnę seserį Giedrę, kuri taip pat palinko į mediciną – baigė burnos higienos mokslus ir šiuo metu įsikūrusi Kroatijoje. Su ja J.Gutauskas irgi mėgsta padiskutuoti medicinos temomis.
Joną išklauso ir jo širdies draugė Gabija Razmutė.
Ji – menininkė, neseniai baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pora kartu jau šešerius metus.
Kai J.Gutauskas girdi skundžiantis, kad Lietuvoje viskas blogai, atlyginimai maži, tam nepritaria.
„Manau, kad ir Lietuvoje gydytojams galima gyventi – ir dar oriai. Reikia tik noro ir tinkamo požiūrio.
Jeigu stengsiesi daryti daugiau, tau ir seksis. O jei tik skleisi neigiamą nuostatą, niekas nesikeis. Pradėkime nuo savęs“, – su įkvėpimu kalbėjo J.Gutauskas, turintis papildomo darbo ir Baltijos ir Amerikos klinikoje.
„Man geriausi pavyzdžiai yra mano tėtis su dėde.
Jie geba užmegzti ryšį su pacientais“, – gerų žodžių artimiesiems negailėjo J.Gutauskas, kurį tarp medikų garsi pavardė skatina dar labiau pasitempti.
