Šią istoriją perskaičiusi portalo lrytas.lt skaitytoja nusprendė pasidalinti savo pačios patirtimi. Nuoširdžiame laiške jauna moteris papasakojo, kaip jai teko kovoti ne tik už savo sveikatą, bet ir dar negimusio kūdikio gyvybę.
„Sveiki, noriu pasidalinti savo patirtimi. Neseniai perskaičiau apie senutę, kurią ligoninė tikrąja to žodžio prasme kankino, ir galiu patvirtinti, kad tikrai tokių atsitikimų teko girdėti ne vieną, ne du ir net ne tris. Žmonės kartais net „pajuokauja", jei galima taip pavadinti, kad pakliuvus į šios ligoninės penktą aukštą, galima ruoštis laidotuvėms. Tačiau ne vien senukų ar sunkiai sergančių pacientų čia neprižiūri.
Mano nuomone, ten dirbantys gydytojai nekompetetingi, dirba atsainiai ir tik laukia vokelių. Tačiau į tai nesigilinsiu, nes prireiktų daug laiko, kol papasakočiau šeimos ir draugų nemalonias patirtis, todėl papasakosiu tik tai, kas nutiko man.
Prieš du mėnesius laukiausi savo antro vaikučio. Viskas prasidėjo apie 14-ą nėštumo savaitę, kai nuėjau atlikti pirmąją echoskopiją ultagarsu. Tą dieną mane iš kabineto išvarė, aprėkė, kad esu kvailė, jog nežinau, kiek tiksliai laiko laukiuosi.
Tokiais žodžiais išvadinta buvau dėl to, kad mane prižiūrėjusi ginekologė nurodė netikslią datą, pagal kurią pastojau visu mėnesiu anksčiau, nei yra iš tikrųjų. Pamenu, net pati pasimečiau, kai echoskopuotoja paklausė, kiek laiko laukiuosi, o man atsakius, kad 14 savaičių, buvau iškoliota. Be to, ėmė klausti, kokia aš moteris, jei net negaliu nurodyti, kiek laiko laukiuosi.
Medikę dar labiau papiktino tai, kad pasakiau, jog jaučiu vaisiaus judesius. Tuomet išgirdau, kad greičiausiai sergu paranoja, kenčiu nuo haliucinacijų. Pasak jos, jokių judesių aš jausti negalėjau. Dar dabar prisimenu, kaip tą dieną grįžusi namo verkiau ir bandžiau save įtikinti, kad jokių judesių nejaučiu. Gulėjau uždėjusi delną ant pilvo visą dieną ir, vis pajautusi judesį, bandydavau įtikinti save, jog man nesivaidena.
Na, o tai, kad išeinant iš kabineto man buvo nurodyta grįžti po dviejų savaičių, nes „ kažkas negerai“, sukėlė dar didesnį nerimą. Man nebuvo paaiškinta, kas ne taip, tik pasakyta, kad tai, kas blogai, nurodys echoskopiją peržiūrėjus gydytoja ginekologė.
Laimė, pasak jos, viskas buvo gerai. Tik, kad tokių atvejų pasitaikė ir daugiau. Vieną sykį echoskopuotoja nurodė, jog vaisiui trūksta rankos, kojos ir trachėjos nesimato. Ginekologė ir vėl paneigė tokius teiginius. Buvau suglumusi, nebežinojau, kuo tikėti.
Deja, kitą sykį echoskopuotoja atrado naują priežastį prikibti – mano išvaizdą. Esu 21 metų moteris, tačiau tikrai atrodau jaunesnė. Tai pastebėjusi gydytoja ėmė kibti, klausinėti, ar man bent 18 metų yra suėję, ar ne per anksti gimdyti. Pasakius tikrąjį amžių ji nutilo, tačiau kartėlis išliko.
Be viso to, visą mano nėštumą grėsė persileidimas. Net šešis kartus buvau iš tiesų prie jo priartėjusi, todėl toks nerimas ir stresas tikrai negerino situacijos. Nuolat maudė pilvo apačią, jaučiausi išsekusi. Vienintelis gydymo būdas, kurį man skyrė, buvo „didinti magnio dozes, ilsėtis“.
Neiškentusi nuvykau į sostinėje esančią medicinos įstaigą, kurioje man atsivėrė akys – negalėjau patikėti savo miestelio medikų aplaidumu. Be šlapimo, man nebuvo atlikti jokie reikiami tyrimai, nėštumo kortelė buvo beveik neužpildyta reikalinga informacija. Be to, tik tada sużinojau kad visą nėštumą vaikščiojau su 3cm acivėrusiu gamdos kakleliu, nors mano daktarė apie tai net neužsiminė!
Laimė, vaikelis buvo sveikas, ir kojytė, ir rankytė bei trachėja matėsi. Grįžau į savo miestelį, tačiau po ilgos kelionės buvau išsekusi, skaudėjo pilvą. Kitą dieną vėl vykau pas gydytoją, kuri man eilinį sykį nurodė gerti magnio papildus, ilsėtis. „Toks nėštumas“, – sakė ji.
Tą vakarą pati atsiguliau į ligoninę, gimdos kaklelis buvo atsivėręs net 4 cm, o panaši situacija tęsėsi visus metus. Tik ir tegirdėjau, kad turiu gerti magnį ir gulėti, o į ligoninę savo nuožiūra prašiausi net du kartus.
Visgi pavyko išlaukti 38 nėštumo savaitės. Prasidėjo sąrėmiai, susidėjau daiktus ir kartu su vyru išvykome gimdyti. Nesijaudinau, tai buvo ne pirmas gimdymas, todėl žinojome, kur vykti. Pasirinkome to miesto gimdymo namus, tačiau nuvykus į priimamąjį paaiškėjo, kad šis skyrius buvo panaikintas.
Per visą nėštumą niekas manęs apie tai neperspėjo. Manau, kad tokio sudėtingo nėštumo kaip manasis atveju turėjau būti informuota iš anksto – juk pagimdyti galėjau bet kurią akimirką! Bent tiek, kad priėmė apžiūrai, tačiau visame skyriuje budėjo viena seselė ir dar valytoja buvo. Tai ir svarsčiau, kuri iš jų galės priimti gimdymą.
Galiausiai apžiūrėję mane informavo, kad gimda atsivėrusi tik 5 cm, todėl turėčiau suspėti nuvykti į kito miesto ligoninę, nes gydytojos nėra, kadangi ši išvykusi pas dukterį anūko lankyti.
Į didesnį miestą vykau bijodama ir svarstydama ar spėsiu, ar gimdysiu pakeliui. Ačiū likimui, nuvažiuoti spėjome laiku. Manimi buvo tinkamai pasirūpinta ir pagimdžiau sveiką sūnų, kruiam dabar jau 2mėnesiai. Tačiau vis dar prisimenu tą baimę ir nežinomybės jausmą. Todėl drąsiai sakau – tai, kiek nervų ir sveikatos man kainavo gydytojų nekompetencija, yra nepamatuojama“, – laiške savo patirtį papasakojo dviejų vaikučių mama.
Skundai greičiau pasiekia žiniasklaidą
Ligoninės direktorė R.Markevičienė atskleidė, kad administraciją skundai pasiekia retai. Pasak jos, matyti tendencija, kad žmonės nusiskundimus labiau linkę išsakyti žiniasklaidai.
„Tiesą pasakius, istorijas apie ginčus tarp pacientų ir gydytojų išgirsti tenka labai retai. Ligoninės administracijos jos paprasčiausiai nepasiekia. Matyti, kad pacientai labiau linkę kreiptis į žiniasklaidos priemones, o ne į mus.
Šiandien taip pat turėjo atvykti dėl vyresnio amžiaus pacientės susirūpinimą išreiškęs asmuo. Vis dėlto jis taip ir nepasirodė“, – kalbėjo gydymo įstaigos direktorė.
Jeigu ką nors panašaus esate patyrę ir jūs ar jūsų artimieji, susisiekite su mumis.
sveikata@lrytas.lt
