Aukščiausias žmogus pasaulyje, Robertas Wadlow, mirė sulaukęs vos 22 metų amžiaus, o iš aukščiausiųjų dešimtuko vyriausias sulauktas amžius tesiekė 56 metus. Tai įrodo, kad labai aukšti žmonės gyvena trumpiau nei žemesnio ūgio asmenys.
Nepaisant šių ekstremalių pavyzdžių pastebėta, kad ir paprasti, aukštesni nei įprasta žmonės gyvena kiek trumpiau. Pavyzdžiui, aukšto moterys post-menopauzės laikotarpiu patiria didesnę vėžio, širdies infarkto ar kitų kraujotakos problemų bei mirties riziką.
Vis dėlto, gamtoje pastebima priešinga tendencija – kuo didesnis žinduolis, tu ilgesnė jo gyvenimo trukmė. Pavyzdžiui, drambliai gyvena nuo 40 iki 75, banginiai – nuo 35 iki 110, o įvairūs graužikai ir pelės sulaukia vos 12 mėnesių. Tad kyla klausimas, kodėl ši taisyklė yra atvirkščia žmonėms?
Tyrėjai bandė išsiaiškinti, kodėl pranašumu laikomas ūgis gali neigiamai paveikti žmogaus gyvenimo trukmę. Deja, jiems vis dar nepavyko rasti tikslaus atsakymo į šį klausimą. Visgi, pavyko priartėti prie dviejų hipotezių, kodėl taip yra. Pirmoji iš jų – rūpinimasis ir mityba.
Pastaruoju metu buvo atlikta labai daug tyrimų, kurie parodė, jog sumažintas kalorijų suvartojimas per dieną gali daryti teigiamą įtaką gyvenimo tiek žmonių, tiek įvairių gyvūnų gyvenimo trukmei.
Šią hipotezę įrodė ir tai, kad vaikystėje karą išgyvenę asmenys taip pat galėjo pasidžiaugti ilgesniu gyvenimu nei tie, kurie maitinosi dideliais kiekiais. Ši tendencija buvo matoma tiriant žmones, peles, primatus ir beždžiones.
Tai svarbu todėl, kad suvartojamų kalorijų ribojimas neretai užtikrindavo smulkesni kūno sudėjimą, mažesni ūgį bei svorį. Mokslininkai mano, kad būtent tai lėmė ir ilgesnę gyvenimo trukmę.
Antroji hipotezė, kuri lemia ūgį, o taip pat ir gyvenimo trukmę, yra genetika. Paveldimumas yra labai svarbus ir negali būti kontroliuojamas. Su ūgiu yra susijęs FOXO3 genas. Panašias jo variacijas galima rasti ilgai gyvenančiuose žmonėse, kirmėlėse bei pelėse.
Nors FOXO3 turi daugybę svarbių funkcijų, jis taip pat susijęs su kamieninių ląstelių aktyvavimu bei kitų organizmo ląstelių mirties ir senėjimo procesais. Šis genas taip pat turi įtakos insulino efektyvumui.
Visi šie procesai yra susiję su tuo, kaip organizmas jaučiasi, kiek turi energijos ir kiek jos pakanka augimui. Taigi, įvairios FOXO3 geno mutacijos gali turėti įtakos ilgaamžiškumui, ūgiui bei tam, kam yra paskirstoma kalorijų pavidalu gaunama energija.
Deja, visa tai tėra hipotezės ir, nors yra akivaizdu, kad individo ūgis turi tiesioginės įtakos jo gyvenimo trukmei, mokslininkai vis dar negali paaiškinti kodėl. Vienintelė prevencinė priemonė, porcijų bei suvartojamų kalorijų kiekio mažinimas. Tačiau panašu, kad taip padaryti kartais ir yra sunkiausia užduotis.
