Pastaruoju metu tragiškos vaikų mirtys privertė į vaikų auklėjimą ir nepriežiūrą žiūrėti per padidinamąjį stiklą. Štai iš trečio aukšto vakar iškritusio berniuko būklė, pasak medikų stabili, rimtų sužalojimų nėra, tačiau kūną ir galvą nusėję sumušimai.
Apmaudu, tačiau medikai pastebi, kad tokie atvejai nėra vienetiniai, o kai kurių tėvų aplaidumui nėra ribų.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja gydytoja ortopedė-traumatologė Ingrida Sapagovaitė su tokiais atvejais susiduria kone kasdien. Ir tie keli ar keliolika paviešintų, aprašytų, įsimintų atvejų, pasirodo, esą tik lašas jūroje.
„Pastaruoju metu smurto ir nepriežiūros atvejų daugėja. Žinoma, mes viską atidžiau stebime, tačiau, kad jų padaugėtų keliais šimtais, vargu“, – apie šiurpią statistiką sausio pabaigoje portalui lrytas.lt pasakojo medikė.
Siūlome prisiminti šį pokalbį.
– Ar esate skaičiavusi, kiek nuo smurto nukentėjusių vaikų atsiduria jūsų skyriuje?
– Jau daug metų skaičiuoju tuos vaikučius. Aš asmeniškai Vilniaus universiteto Santariškių klinikose juos skaičiuoju nuo 2008-ųjų.
Kasmet smurtą patyrusių vaikų sulaukiame 300–400. Kalbu apskritai: tiek sužalotų gatvėje, tiek mokykloje, tiek namuose, tiek bandžiusių prieš save pakelti ranką.
Jau antri metai, kai suaktyvinome ir užtikriname išskirtinę priežiūrą tokiais atvejais.
Tačiau, žiūrint į praėjusių metų statistiką, smurtą patyrusių vaikų 2016-aisiais sulaukėme pusės tūkstančio.
- Norite pasakyti, kad 500 vaikų vien jūsų ligoninėje atvyko dėl smurtinių sužalojimų?
– Taip, į mūsų Priėmimo-skubios pagalbos skyrių pernai atvyko 501 vaikas, patyręs kokį nors smurtą.
Dar negaliu pasakyti, ar smurto atvejų iš tiesų padaugėjo, ar skaičiai padidėjo dėl aktyvesnio mūsų medikų dėmesio nepriežiūros atvejams. Tačiau manau, kad tai tikrai negalėjo nulemti tokio padidėjimo, todėl galima prielaida, jog ir smurto atvejų iš tiesų būta daugiau.
- Ko gero, ne visi smurto atvejai būna aiškūs? Kada medikai nusprendžia, kad dėl vaiko patirtų sužalojimų reikia kreiptis į policiją?
– Apie aiškius smurtinius atvejus informuojame Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir policiją, kai mums konkrečiai pasakoma, kad taip įvyko. Tačiau pranešame ir apie abejotinus įvykius. Pavyzdžiui, abu tėvai pykstasi, vienas sakė, kad mušė, kitas – kad nemušė.
Pranešame ir apie tokius atvejus, kurie mums patiems pasirodo įtartini. Pavyzdžiui, atvežamas mažiukas vaikas, jo kūnas nusėtas įvairaus senumo mėlynėmis. Akivaizdžiai matyti, jog vaikas yra sumuštas, bet tėvai ar globėjai tikina, kad jis vakar pargriuvo. Mes juk matome ir suprantame, kad dėl vieno pargriuvimo tokių mėlynių ant kūno neliks. Ypač aiški netiesa būna tuomet, kai mėlynių aptinkame ant sėdmenų ar nugaros.
Vėliau tik patiksliname: kas mušė, kur mušė, ar mokykloje, ar darželyje, ar mama, ar tėtis ir taip toliau. Dažniausiai tokie atvejai pasitvirtina.
Smurto mes nekonstatuojame, tik įtariame, pranešame atsakingoms instancijoms, kurios tiria ir patvirtina arba paneigia.
– Kokio amžiaus vaikai, patyrę smurtą, dažniausiai pasiekia Priėmimo skyrių?
– Būna įvairaus amžiaus vaikų, bet didžiausia grupė – ikimokyklinio amžiaus, 4–6 metų.
- Galime tuos vaikučius suskirstyti pagal būklės rimtumą?
– Trečdalis atvykusių vaikų būna patyrę sunkią traumą. Jei kalbame konkrečiais skaičiais: į ligoninę paguldėme 123, o 378 paleidome į namus. Tad galime sakyti, kad maždaug kas ketvirtas vaikas patiria sunkią traumą ir yra guldomas į stacionarą.
Tai būna galvos traumos, rankų lūžiai, durtinės, šautinės žaizdos ir panašiai. Smurtą vaikai patiria ne tik artimoje aplinkoje.
– Į jūsų įstaigą patenka vaikų ir su šautinėmis žaizdomis?
– Būna kokie 5–7 per metus. Maždaug iki dešimties. Vieni ėjo ir į juos kas nors pataikė atsitiktinai, kiti žaidė su neužrakintu ginklu ir susižalojo patys arba sužalojo draugą. Situacijų būna visokių, kartais net ne visai aiškių.
- Pasekmių smurtą patyrusių vaikų sveikatai, ko gero, taip pat lieka įvairiausių?
– Daugelio dėl šautinių, durtinių žaizdų, lūžių, be abejonės, laukia operacinis gydymas, o tai bet kokiu atveju gali byloti apie tolesnes pasekmes.
Ypač rimtų pasekmių gali būti patyrus galvos traumą. Būtinai turime vaiką gydyti stacionare, tenka operuoti, būna, susidaro hematomų, tuomet reikia neurochirurgų įsikišimo.
O paskui gali likti fizinių pasekmių: visą gyvenimą kamuos galvos skausmai, gali būti ir priepuolių, alpimų. Jau nekalbu apie psichologinius liekamuosius reiškinius. Daliai smurtą patyrusių vaikų reikia psichologų, net psichiatrų priežiūros ir konsultacijų, vienokio ar kitokio gydymo.
– Jei kalbėtume konkrečiais skaičiais apie smurtaujančius tėvus – kiek tokių atvejų buvo pernai?
– Pernai sumuštų namuose vaikų turėjome 39 ambulatorinius ir 8 hospitalizuotus pacientus, vadinasi, tokių iš viso buvo 47, o šiemet jau taip pat turime vieną atvejį.
Gerokai daugiau turime nepriežiūros atvejų. Pavyzdžiui, 5–6 mėnesių kūdikėlis su dideliu nudegimu dėl karštos kavos. Suprantama, kad jis ne pats tą kavą gėrė, o buvo neatsargiai paliktas arti to kavos puodelio. Visiems visko gali pasitaikyti, bet kai vaikeliui nuplikoma pusė kūnelio ir jis guli reanimacijoje ir neaišku, kaip toliau viskas vyks, akivaizdu, kad tėvai neturi normalių įgūdžių rūpintis vaiku.
Arba kitas atvejis – vaikas padedamas ant palangės ir iškrinta per antro aukšto langą. Tai irgi yra vaiko nepriežiūra. Arba lopšyje padedamas ant mašinos variklio dangčio, nukrinta. Iš tiesų situacijų būna įvairiausių, net, atrodytų, fantastinių.
Visi pamename, kai pernai pusantrų metų vaikelis buvo pervažiuotas automobiliu. Tai irgi yra vaiko nepriežiūra. Kodėl suaugusieji neprižiūri tokio mažo vaiko, vaikštinėjančio aplink važiuojančią mašiną?
Taigi tokių akivaizdžių nepriežiūros atvejų pernai turėjome 96. 51 išleistas į namus, o 45 – hospitalizuoti. Jie buvo patyrę sunkias traumas. Šiemet tokių sunkiomis traumomis pasibaigusių nepriežiūros atvejų per 27 dienas jau turime 7.
- Ar turite idėjų, kaip galima pakeisti šią šiurpią situaciją?
– Minčių esu turėjusi įvairių. Tyrimai atliekami, tarsi kažkas vyksta, tačiau tos mintys nėra sukonkretinamos. Pati visuomet bendrauju su žiniasklaida, bandydama išsiaiškinti tą situaciją. Tad viena kryptis – visuomenės švietimas.
Jauni tėvai, jei jiems 18 ar 19 metų, kartais gali nepagalvoti, jog nelaimė gali įvykti vaiką padėjus ant mašinos ar palangės.
Kita vertus, kiek yra atvejų, kai vaikai patiria pakartotinių sužalojimų. Pavyzdžiui, nukrinta nuo stalo ir susilaužo kaukolę antrą kartą: dviejų mėnesių nukrito nuo stalo, susižalojo galvą, keturių mėnesių vėl tas pat. Arba atvyksta apipiltas kava, arbata antrą kartą. Tai reiškia, kad tėvai nepasimokė, nepadarė jokių išvadų. Vadinasi, jie toliau gyvena kaip gyvenę ir nesirūpina vaiku.
Nežinau, ką dabar vaiko teisės specialistai daro, žinau, kad lanko, domisi, bet manau, kad turėtų būti sutvarkyta įstatyminė bazė, įteisintos kokios nors baudos ar paskirti laikinieji globėjai, kad tėvams smurto ir nepriežiūros atvejais būtų daugiau suvaržymų ir suaugusieji kartais daugiau pagalvotų apie pasekmes.
Galėtų vykti tam tikri tėvystės kursai. Šiuo metu jie vyksta, tačiau galbūt būtų galima įtraukti ir pamokymų apie saugią aplinką. Mano vyresnioji slaugos administratorė pernai atliko apklausą, iš kur tėvai semiasi patirties ir žinių auginant vaikus. Dauguma tėvų sakė, kad norėtų tokių kursų, tiesiog niekas jų neorganizuoja. Galbūt tai galėtų apibrėžti Sveikatos apsaugos ministerija.
