Tačiau net didžiausiam skeptikui sunku būtų paprieštarauti, kad visose medicinos srityse yra savo profesijos asų, tų geriausiųjų, pas kuriuos nori patekti visi.
Štai Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikose dirbantis profesorius abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas, gydytojas-chirurgas Eligijus Poškus, 62 m., chirurgo darbą dirba jau 37-erius metus. O į jo kabinetą nutarėme užsukti po vienos dėkingos skaitytojos laiško, kuriame ji ir pasiūlė pakalbinti profesorių, apie kurį gandas sklinda po visą Lietuvą.
E.Poškus juokavo, kad pasitenkinimo, laimės jausmas, kurį patiria gerai atlikęs savo darbą jam yra tarsi narkotikas, kurio vis negana. Interviu su lrytas.lt portalu metu jis patikino, kad būtent tai, ką jam suteikia šis darbas ir neleidžia prarasti meilės savo amatui. Vis dėlto, gydytojas neslepia, jog ne visuomet galvojo pasuksiąs mediko keliu.
– Kas paskatino pasirinkti mediko profesiją?
– Prisipažinsiu, ne visuomet maniau, kad tapsiu gydytoju. Mokykloje man gerai sekėsi matematika, tad universitete planavau studijuoti ekonominę kibernetiką. Tačiau šie planai pasikeitė po to, kai vienuoliktoje klasėje susirgau plaučių uždegimu ir buvau gydomas ligoninėje.
Taip jau nutiko, kad toje pačioje palatoje gulėjo be galo įdomi kompanija. Buvome keturiese: filosofas, tuometinis partinis veikėjas, medicinos docentas ir aš. Būdavo labai įdomu klausytis jų diskusijų, o gerbiamas docentas pamažu ėmė mane įtikinėti, kad medicinos mokslas yra vertesnis dėmesio nei ekonominė kibernetika. Pasak jo, medicina – daug kilnesnis, žmonėms padedantis mokslas.
Taigi, aš, įvertinęs visas išklausytas priežastis, pasidaviau agitacijai ir įstojau į mediciną. Universitete mokiausi gerai, tad turėjau galimybę pasirinkti tolimesnę mokslo šaką. Tuo metu chirurgo profesija buvo laikoma prestižine, o kadangi manęs chirurginės procedūros netrikdė, ją ir pasirinkau.
– Su pacientais dirbate jau 37-erius metus. Meilė darbu neblėsta?
– Negaliu pasakyti, kad dirbu vien todėl, kad noriu aukotis dėl kitų. Jaučiu ir asmeninę motyvaciją dėl to, ką man šis darbas duoda, kadangi pavykus procedūrai užpūsta pasitenkinimas, džiaugsmas. Būtent šios emocijos skatina norą kas dieną ateiti į darbą.
Žinoma, medicina yra mokslas, kuriame būna visko ir ne visiems pasiseka pagelbėti. Tuomet patiriami ir išgyvenimai, ir nusivylimas, tačiau tai vis tiek neužgožia meilės amatui. Vidinė motyvacija judėti į priekį taip pat niekur nedingsta.
Tiesą pasakius, šie teigiami mylimo darbo atnešami jausmai – tarsi narkotikai, kurių paragavus norisi dar ir dar. Kol kas tik viena labiausiai neramina, nes kartais pažvelgiu į savo amžių ir susimąstau, kad vieną dieną ši „narkomanija“ turės baigtis, o ką tada darysiu?..“
– Neigiama šios profesijos pusė yra?
– Mano mokytojas yra teisingai pasakęs, kad chirurgija – mokslas, galintis palaužti bet kokį vyrą, tad į ją reikia žvelgti atsakingai, o juk būdavo visko. Pavyzdžiui, tekdavo budėti po 7-8 kartu per mėnesį. Atrodo, nieko tokio, tačiau po budėjimų laisvos dienos negaudavome, reikėdavo dalyvauti, asistuoti operacinėse.
Žinoma, stebint kitų darbą buvo galima daugiau išmokti nei iš vadovėlių. Buvome tvirtai įsitikinę, kad kuo daugiau pacientų apžiūrėsi, kuo daugiau operacijų stebėsi, tuo gudresnis būsi. Vis dėlto, laikui bėgant tai daro neigiamą įtaką sveikatai. Laimei, šiandien viskas vyksta kitaip ir po budėjimų nebetenka dalyvauti ar atlikti procedūrų.
– Su kokiomis sudėtingiausiomis situacijomis yra tekę susidurti?
– Situacijų sudėtingumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai gali būti komplikacijos, operacijos sudėtingumas ar ilgumas. Pavyzdžiui, ilgiausia operacija, kurią yra tekę atlikti vyko net 13 valandų. Tai reiškia 13 valandų nenutrūkstamo darbo, tad natūralu, kad po tokios procedūros bet kas jaustųsi pavargęs.
Taip pat, vieną sykį yra tekę važiuoti operuoti į kitą miestą, kadangi chirurgams niekaip nepavyko sustabdyti itin stipraus kraujavimo. Nebežinodami, ką daryti, jie pirštu užspaudė kraujagyslę ir laukė, kol atvažiuos mūsų komanda. Laimei, operacija pavyko ir pacientas išgyveno.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad galima sakyti, jog abi šias situacijas lėmė alkoholio vartojimas. Dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais smarkiai nukenčia kepenys, vystosi jų uždegimas, kurį yra sunku gydyti.
– Kokios, jūsų manymu, didžiausios problemos, su kuriomis susiduria mediko kelią pasirinkę asmenys?
– Ne paslaptis, kad Lietuvoje yra paruošiami labai stiprūs mediko specialybę pasirinkę specialistai. Vis dėlto, aišku ir tai, kad dauguma jų emigruoja. Norvegija, Vokietija, Danija, Švedija bei kitos šalys noriai priima lietuvius specialistus, kurie dar bestudijuodami universitetuose jau mokosi ir tos šalies, kurioje planuoja gyventi ir dirbti, kalbą.
Be to, emigruoja ne tik jauni, bet ir vyresnės kartos medikai. Jų neatbaido ir tai, kad ten kurį laiką jiems gali tekti pagyventi vieniems, be draugų, artimųjų. Tiesą sakant, egzistuojant įvairioms bendravimo internetu programoms ir vis pingant lėktuvų bilietams, kartais atrodo, kad tie, kurie laimę rado svetur, yra visai šalia.
Atrodo, paradoksas, mediciną renkasi vis daugiau studentų, o specialistų vis labiau trūksta. Visgi, tai neturėtų stebinti. Egzistuojant galimybei emigruoti, žmonės renkasi vietą, kurioje būtų geresnė gyvenimo kokybė. Na, o tai ateityje atsilieps jaunų specialistų, medikų trūkumu ligoninėse, poliklinikose.
Man pačiam su dilema ar palikti Lietuvą nėra tekę susidurti. Visų pirma, baigus studijas nebuvo galimybės laisvai keliauti, be to, čia mano tėvynė, visi mano draugai, artimieji taip pat gyvena čia. Turiu mylimą, mėgstamą darbą ir man to pakanka.
