Nobelio chemijos premijos laureatas Linusas Paulingas kai kurias savo teorijas grindė tuo, kad vitaminas C yra antioksidantas – molekulių rūšis, kuriai priskiriamas vitaminas E, beta karotinas ir folio rūgštis. Manoma, kad jų naudą lemia tai, kad jie neutralizuoja labai reaktyvias molekules, kurios vadinamos laisvaisiais radikalais.
1954 m. mokslininkė Rebeca Gerschman pirmą kartą nustatė, kad pastarosios molekulės gali kelti pavojų. Šią mintį 1956 m. išplėtojo Denhamas Harmanas, kuris teigė, kad laisvieji radikalai gali paskatinti ląstelių nykimą, ligas ir senėjimą. Visą XX amžių mokslininkai rėmėsi jo idėjomis, kol jos palaipsniui įsigalėjo.
Procesas prasideda mitochondrijose – mažuose mūsų ląstelių degimo varikliuose. Jose maistas ir deguonis tampa vandeniu, anglies dioksidu ir energija. Tai mechanizmas, kuriuo remiasi visos sudėtingos gyvybės formos.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Organizmui būtinas ne tik maistas bei deguonis, bet ir nuolatinis neigiamo krūvio dalelių, vadinamų elektronais, srautas. Šis srautas, kurį palaiko mitochondrijos vidinėje membranoje esantys baltymai, generuoja galutinį produktą – energiją.
Taip gauname energijos bet kokiai veiklai, tačiau šis procesas nėra tobulas. Išsilaisvinę elektronai gali sąveikauti su šalia esančiomis deguonies molekulėmis. Taip susidaro laisvieji radikalai – radikaliai reaktyvios molekulės su laisvuoju elektronu.
Siekdami atgauti stabilumą, laisvieji radikalai kelia chaosą aplink juos esančiose struktūrose ir, siekdami patys stabilizuotis, atima elektronus iš gyvybiškai svarbių molekulių, tokių kaip DNR bei baltymai. Nors laisvieji radikalai yra neįtikėtinai maži, D.Harmanas ir daugelis kitų mokslininkų teigė, kad šios dalelės palaipsniui paveikia visą mūsų organizmą ir lemia mutacijas, dėl kurių gali paspartėti senėjimas ir kilti su amžiumi susijusių ligų, tokių kaip vėžys.
Netrukus po to, kai laisvieji radikalai buvo susieti su senėjimu ir ligomis, juos imta vertinti kaip priešus, kuriuos derėtų pašalinti iš organizmo. Tačiau daugelio eksperimentų rezultatai iš esmės visada būdavo tokie pat – papildomi antioksidantai nepadeda stabdyti senėjimo ar ligų atsiradimo.
Pavyzdžiui, 1994 m. viename tyrime stebėti 29 133 penkiasdešimtmečiai suomiai. Visi jie rūkė, tačiau tik kaip kuriems iš jų buvo skiriama beta karotino papildų. Pastarojoje grupėje plaučio vėžio atvejų padaugėjo 16 proc.
Panašus poveikis nustatytas JAV atliekant tyrimą, kuriame dalyvavo moterys po monopauzės. Po 10 metų trukusio kasdienio vitamino B grupei priklausančios folio rūgšties vartojimo pavojus susirgti krūties vėžiu joms išaugo 20 proc., palyginti su moterimis, kurios šio papildo nevartojo.
Tačiau tai dar ne viskas. Vieną daugiau kaip 1000 užkietėjusių rūkalių tyrimą, apie kurį paskelbta 1996 m., teko nutraukti dviem metais anksčiau, nei buvo numatyta. Praėjus vos ketveriems metams nuo tada, kai jie ėmė vartoti beta karotino ir vitamino A papildus, plaučių vėžio atvejų skaičius išaugo 28 proc., o mirčių – 17 proc.
2007 m. JAV nacionalinio vėžio instituto paskelbto tyrimo duomenimis, vyrams, kurie gėrė multivitaminus, tikimybė susirgti prostatos vėžiu buvo dvigubai didesnė nei tiems, kurie jų nevartojo. 2011 m. atlikus panašų tyrimą su 35533 sveikais vyrais, nustatyta, kad dėl vitamino E ir seleno papildų vartojimo prostatos vėžio atvejų padaugėjo 17 proc.
Apskritai antioksidantas tėra tik pavadinimas, o ne atskira gamtos kategorija. Pavyzdžiui, tinkama vitamino C dozė neutralizuoja laisvuosius radikalus, perimdama jų laisvąjį elektroną. Tačiau, perimdamas elektroną, vitaminas C pats tampa laisvuoju radikalu, galinčiu pažeisti ląstelių membranas, baltymus ir DNR.
Antioksidantai turi tamsiąją pusę. O atsižvelgiant į vis gausėjančius įrodymus, kad patys laisvieji radikalai yra būtini mūsų sveikatai, net ir teigiamos antioksidantų savybės ne visada yra naudingos, rašo A. Riley straipsnyje, publikuotame bbc.com.
Dabar žinome, kad laisvieji radikalai dažnai tampa molekulių informatoriais, kurie siunčia signalus iš vienos ląstelės srities į kitas. Nustatyta, kad taip jie daro įtaką tam, kada ląstelė auga, kada pasidalija, o kada miršta. Laisvieji radikalai yra gyvybiškai svarbūs kiekviename ląstelės gyvavimo etape. Be jų ląstelės augtų ir dalytųsi nekontroliuojamai. Ir tas procesas apibūdinamas vienu žodžiu – vėžys.
Taip pat pažymėtina, kad be jų būtume mažiau atsparūs išorės infekcijoms. Kai organizmą atakuoja nepageidaujamos bakterijos ar virusai, laisvųjų radikalų natūraliai padaugėja, jie yra tarsi mūsų imuninės sistemos įspėjamieji signalai. Atitinkamai pradeda veikti imuninės ląstelės, kurios bakteriją sukausto, tačiau nenužudo. Todėl vėl yra pasitelkiami laisvieji radikalai, kurie imuninėje ląstelėje yra naudojami žaloti ir žudyti.
Sveika imuninė reakcija priklauso nuo to, ar mums padeda mūsų organizme esantys laisvieji radikalai. 2006 m. genetikai Joao Pedro Magalhaes ir George`as Churchas teigė: „Ugnis yra pavojinga, tačiau žmonės išmoko ją naudoti; atrodo, kad ląstelės lygiai taip pat ištobulino mechanizmus, kaip kontroliuoti ir panaudoti laisvuosius radikalus.“
Apskritai mokslininkai linksta manyti, kad geriausia antioksidantus gauti iš maisto, nes būtent maiste esantis antioksidantų derinys yra veiksmingas. Negana to, nors tokia nauda dažnai siejama su antioksidantais, ją gali lemti ir tinkamas prooksidantų ir kitų junginių, kurių vaidmuo dar iki galo neaiškus, derinys.
Po ištisus dešimtmečius trukusių ir milijonus kainavusių sudėtingų laisvųjų radikalų ir antioksidantų biocheminių tyrimų ir eksperimentų, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių savanorių, geriausia išvada, kurią gali pasiūlyti XXI amžiaus mokslas, yra ta, kurią galima išgirsti kiekvienoje mokyklose, – suvalgyk penkias vaisių ir daržovių porcijas per dieną.
