Į redakciją kreipėsi skaitytoja, kuri įsitikinusi, jog šioje ligoninėje susidūrė su personalo aplaidumu, dėl kurio, jos teigimu, teko atsisveikinti su mylima močiute.
Kai lapkričio pradžioje iš Vilniaus miesto klinikinės ligoninės į Šv. Roko ligoninę Asta (vardas pakeistas, tapatybė redakcijai žinoma – aut. past.) atvežė savo močiutę, moteriai nė mintis nekilo apie tai, kaip viskas klostysis paskui. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje senolei buvo atlikta trombo, o vėliau dalies kojos raumens šalinimo operacija. Tačiau moteris buvo aktyvi, noriai mankštinosi bei medikų prižiūrima džiaugėsi gerėjančia sveikata. Deja, tai truko neilgai.
Nustebino nerūpestingas medikės požiūris
Pasak Astos, Šv. Roko ligoninėje teko susidurti su visiškai priešingu medikų požiūriu. Jos močiutę priėmusi gydytoja atidžiai apžiūrėjo pacientę, taip pat buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad be patirtos operacijos senolė sirgo cukriniu diabetu, aritmija bei kentėjo nuo aukšto kraujospūdžio. Nepaisant to, priėmimo skyriuje dirbusi medikė paprašė palikti du švirkštus insulino, o kitus paskatino išsivežti namo.
Nors tai ir pasirodė kiek neįprasta, Asta nesutriko ir įsitikinusi, kad močiutė paguldyta į palatą, išvyko namo. Tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog palatos gydytoja, paskirta Šv. Roko ligoninės IV Ilgalaikio gydymo skyriaus medikė, pasak jos, pasirodė itin nemaloni ir nedėmesinga pacientės poreikiams. Asta teigė, kad nuo tos akimirkos situacija tik blogėjo.
„Kai į Šv. Roko ligoninę pervežėme močiutę, ji jautėsi iš tiesų gerai, sveiko. Buvo savaitės vidurys, trečiadienis, taigi ją aplankė ir palatos gydytoja paskirta medikė. Deja, specialistė iš karto pasirodė nemaloni. Neatrodė, kad kreiptų dėmesį į mano močiutės atvejį, o ligos istoriją taip pat pervertė neatidžiai.
Tokie mūsų spėjimai pasitvirtino ir tuomet, kai sužinojome, jog nuo trečiadienio iki pat mūsų apsilankymo penktadienį ji taip nė karto ir nebuvo užėjusi patikrinti, kaip močiutė jaučiasi. Tai pasirodė itin keista, kadangi jai reikėjo atlikti mankštas, mokytis vaikščioti, nes po operacijos jai buvo sunku valdyti koją. Taip pat reikėjo procedūrų kojai, nes ji buvo ne iki galo užgijusi. Vietoje to, ji buvo palikta gulėti.
Teko suprasti, kad be „paskatinimo“ nieko nebus, taigi pirmadienį apsilankiusi ligoninėje nuėjau „pasišnekėti“ su gydytoja. Po to mūsų pokalbio viskas pasuko reikiama linkme – medikė apsilankė palatoje, skyrė mankštas, kineziterapeutę, pažadėjo pasirūpinti mano močiute. Visą savaitę jai buvo atliekamos procedūros, skirtos paskatinti kojos gijimą bei raumenų lavinimą. Deja, tiek tai ir tetruko – savaitę“, – įvykių eigą prisiminė moteris.
Vieno „paskatinimo“ neužteko
Tikėdamasi geriausio, moteris džiaugėsi pasitaisiusia situacija bei močiutei skirtomis procedūromis. Tačiau kitą savaitę apsilankiusi ligoninėje ji sužinojo, kad pradėjo blogėti bendra močiutės sveikata. Priversta ieškoti atsakymų, Asta kreipėsi į medicinos seseris, kurios tarstelėjo, jog be medikės komentuoti nieko negali. Deja, minėtos atsakingos gydytojos niekur nebuvo matyti.
Asta patikino, kad darbo dienomis pacientę lankė kas trečią dieną, atvažiuodavo savaitgalį bei kiekvieną dieną jai skambino telefonu. Deja, dažniau lankyti nepajėgė, kadangi augina du vaikus, o vienam iš jų – vos 9 mėnesiai. Tai suvokdama moteris buvo palikusi savo kontaktinį telefono numerį. Tačiau jos teigimu, jai niekas nepaskambino ir nepranešė apie blogėjančią pacientės savijautą.
Kaip buvo minėta, senolė taip pat kentėjo nuo širdies aritmijos bei cukrinio diabeto. Pasak Astos, nepaisant akivaizdžiai pablogėjusios būklės, moteris vis tiek nesulaukė reikiamos medikų priežiūros. Ji įtarė, kad greičiausiai jai taip buvo leista suprasti, jog atėjo metas dar vienam „paskatinimui“. Be to, moteris teigė, kad pacientei ėmus dusti, ji buvo tiesiog priversta paprašyti pagalbos, bet ligoninės personalas ir vėl nustebino savo abejingumu.
„Kai močiutę atvežėme į Šv. Roko ligoninę, ją priėmęs personalas žinojo ligas, kuriomis ji serga. Deja, tai neturėjo jokios įtakos personalo elgesiui bei požiūriui į pasikeitusią būklę. Močiutei nuosekliai nebuvo atliekamos kardiogramos, vienu metu ji ėmė dusti, o kai paprašiau medicinos seserų pagalbos, sulaukiau vangaus atsakymo, jog visi viską žino apie močiutės būklę. Buvau paprašyta nebetrukdyti jų darbo.
Smarkiai nerimavau dėl močiutės dusulio, prašiau atlikti rentgeną. Vėliau sužinojau, kad kai palatos gydytojai buvo perduotas mano prašymas, ji atsakė, jog jos nuomone rentgenas yra nereikalingas ir jį padarys tuomet, kai pačiai medikei atrodys būtinas.
Visgi, bendra močiutės savijauta sparčiai blogėjo, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Žinoma, aš ne medikė ir negalėjau teisingai įvertinti padėties sunkumo, bet, kodėl jos nesiuntė į klinikas, jeigu mate, kad negali jau jai padėti?
Buvo žiūrima tik jos koją. Deja, net ir tai tetruko savaitę, kol medikei užteko piniginio „paskatinimo“. Vėliau ji ir vėl buvo palikta gulėti, o kažko būdavo imamasi tik tuomet, kai atvykdavau aš pati arba su savo vyru ir imdavome reikalauti medikų dėmesio“, – aiškino Asta.
Savijauta sparčiai blogėjo
Praėjus vos dviem savaitėms nuo pacientės paguldymo į palatą, jos būklė buvo kritiškai pasikeitusi. Moteris duso, vakarais jai pindavosi liežuvis, buvo sunku šnekėti. Senolė taip pat vangiai atsakinėjo telefonu. Staigus močiutės būklės pasikeitimas bei ligoninės personalo nenoras komentuoti, Astai sukėlė daugybę klausimų.
„Tą pačią dieną po dusulio priepuolio, grįžusi namo paskambinau savo močiutei. Jai pynėsi liežuvis, pamaniau, kad galbūt vakarais skiriami migdomieji vaistai. Kai kitą rytą su a šnekėjausi telefonu, man pasakė, jog gėrė „laisvinamąją mikstūrą“, nuo kurios pasidarė labai bloga, vėmė.
Vieną vakarą, bandžiau prisiskambinti, močiutė nekėlė ragelio, sunerimau, paskambinau į budėtojo postą, paklausiau, kodėl ji nekelia, ar su ja viskas gerai? Ar jai nebloga? Man atsakė, kad taip jai viskas gerai, ji tiesiog guli. „Ji visada guli! Ir turi su savimi telefoną“, – surikau aš. Tuoj tuoj, aš paduosiu jai telefoną, skambinkite. Kaip supratau budinčioji laikė jai ragelį prie ausies. Močiutė pasakė, kad blogai jaučiasi, ir seselė tai girdėjo. Lankymo valandos jau buvo pasibaigusios, po 19.30 nieko neįleidžia, tad negalėjau nuvykti. Nemiegojau visa naktį, nežinojau ką daryti. Klydau manydama, kad ja taip veikia kažkokie slopinamieji vaistai...
Kitą rytą atvažiavau močiutės aplankyti. Man nesuprantama, kodėl niekas iš medikų personalo nepranešė apie blogėjančią močiutės būklę? Juk buvau palikusi visus savo kontaktus...
Šiokio tokio dėmesio sulaukėme tik tuomet, kai ryte nuvykome į ligoninę ir mano vyras medicinos seserų ėmė klausinėti, kokie vaistai močiutei buvo skiriami, jog jai buvo sunki šnekėti. Tuomet pasirodė ir palatos gydytoja, kuri į palatą įbėgusi paklausė „Ką, ji ir vėl miega?!“, tačiau išsamiai būklės taip ir nepakomentavo.
Be viso to, visai kitos srities specialistė mums pranešė, jog močiutės cukraus kiekis kraujyje buvo pasiekęs 20 ribą. Paklausiau kodėl cukrus 20 ir nosis kažkokia raudonai mėlyna? Gydytoja pasakė, kad taip būna, kraujotaka bloga. Paklausiau ar dėl to nereikia kažko daryti? Gydytoja patikino, kad taip yra dėl to, jog močiutė valgė bananus.
Deja, tai buvo netiesa, kadangi vaisius buvau ką tik atsinešusi ir močiutė neturėjo progos prie jų prisiliesti.
Tačiau labiausiai nustebino medikės atsakymas į močiutės skundą, jog prastai jaučiasi. Patikino, kad „taip būna“, ir, jog mano močiutei depresija bei reikėtų psichologo pagalbos. Tai pasakiusi ji išlėkė iš palatos pasakiusi, kad pasikvies jį. Pasirodė nepakvietė, teigia, kad užrašė į eilę. Šiek tiek dar pabuvome kartu su ja ir išvykome namo. Po pietų atvažiavo jos kaimyne, kuri vėliau patvirtino, kad nors ilgai buvo, mediku palatoje nebepasirodė“, – teigė moteris.
Padėti nebespėjo
Šv. Roko ligoninėje susiklosčiusi situacija paskatino moterį ieškoti alternatyvų. Asta ėmė skambinti kitoms ligoninėms, ieškoti, kur būtų galima perkelti močiutę. Deja, to padaryti nesuspėjo.
„Kitą rytą sulaukėme skambučio, kuriuo pranešė apie močiutės mirtį. Atvykę į ligoninę sužinojome, kad ją gaivino rezidentė. Ji mus patikino, kad mirtis buvo staigi, o priežastys gali būti įvairios: trombas, infarktas... Niekas taip ir nepaskambino. Matyt mano kontaktinis telefonas buvo imamas tik mirties atvejui. Vis dėlto, man išliko daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų taip ir nesulaukiau.
Niekas to nepadarė, tik aiškino, jog negali komentuoti arba, kad neturi kontaktų. Keista, nes pranešdami apie mirtį mano kontaktus juk turėjo...
Suprantu, kad toks atviravimas man mylimo žmogaus nebesugrąžins, tačiau jaučiu pareigą įspėti kitus apie tai, kas vyksta už ligoninių durų. Kartais tikrai verta neprarasti budrumo, nes kai kurių medikų abejingumas gali lemti ne tik būklės pablogėjimą, bet ir mirtį“, – kalbėjo močiutės netekusi Asta.
Pradėjo vidinį patikrinimą
Susisiekus su Šv. Roko ligoninės administracija, gautas atsakymas, jog dėl situacijos pradėtas vidinis patikrinimas. Tačiau apgailestauta, kad moteris nesikreipė į administraciją.
„Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši istorija yra ypatinga, tačiau slaugos ligoninių personalo kasdienybė – susidūrimas su mirtimi ir gedinčiais artimaisiais. Per ilgus darbo metus esame susidūrę su daugybe įvairių reakcijų į netektį, tarp kurių pyktis ir liūdesys. Nuoširdžiai užjaučiame ponią Astą ir jos artimuosius netekus artimojo.
Suprantame, jog ilgai prižiūrint sergantį artimąjį žmonės pervargsta psichologiškai ir fiziškai, todėl būna atvejų, kai jie perdėtai reaguoja į ligoninėse pasitaikančias situacijas. Jų lūkesčiai dėl paslaugų teikimo ne visada būna pagrįsti. Pacientė atvyko į mūsų įstaiga vidutinio sunkumo būklės, gulinti, negalinti apsitarnauti po sunkios operacijos dėl tromboembolijos. Be to ji sirgo sunkiai koreguojamu II tipo cukriniu diabetu, pirmine arterine hipertenzija ir koronarine širdies liga.
Atvykimo dieną skyriuje pacientė buvo apžiūrėta gydančios gydytojos ir jai buvo sudarytas gydymo ir slaugos planas. Įrašai pacientės medicininėje dokumentacijoje prieštarauja anūkės teiginiams dėl gydytojos nepriežiūros. Siekiant kuo greitesnio pacientės žaizdų gijimo jai buvo taikoma poliarizuotos šviesos terapija, aktyvinimo tikslais buvo taikomi masažas ir kineziterapija.
Pacientė sirgo sunkiai koreguojamu cukriniu diabetu, jai kasdien buvo atliekami gliukozės koncentracijos kraujyje tyrimai ir priklausomai nuo rezultatų buvo koreguojama suleidžiamo insulino dozė. Pacientei gydymosi laikotarpiu keletą kartų buvo užrašytos elektrokardiogramos: guldymo dieną jokių patologinių pakeitimų jose nebuvo.
Vėliau pacientei atsirado dusulys, dėl to buvo skirti ir suleisti papildomi medikamentai, taikyta deguonies terapija ir užrašyta elektrokardiograma.
Nepaisant taikomo gydymo, po aštuonių dienų pacientė nualpo, buvo iškviesta budinti medicinos gydytoja, užrašyta elektrokardiograma ir taikytos reanimacinės priemonės, kurios buvo neefektyvios.
Pažymime, kad telefonu informacija apie pacientą neteikiama, o paciento būklei pablogėjus personalas nėra įpareigotas telefonu informuoti artimųjų. Bendrosios praktikos slaugytojos ir slaugytojų padėjėjai neturi teisės komentuoti pacientui taikomo gydymo.
Pacientų artimieji išsamią informaciją apie paciento būklę gali gauti tik iš gydančio gydytojo. Nuogąstaujame, kad artimieji iš karto nesikreipė į ligoninės administraciją dėl iškilusių nesusipratimų ir klausimų tiek gydymosi laikotarpiu, tiek po pacientės mirties.
Ligoninė siekdama išsiaiškinti skaitytojos pateiktą informaciją pradėjo vidinį patikrinimą. Įstaigos darbuotojai ir toliau stengsis teikti kvalifikuotą pagalbą ir daugiau dėmesio skirti bendravimui“, – atsakyme raštu teigė ligoninės Vidaus auditorė medicinai Dina Žigarienė.
