2011-ieji – antraštės visose portaluose tos pačios: „Vyriausybė neapsisprendžia: šaldyti embrionus ar ne“, „Seimo komitetas atsisako donorystės, bet leidžia embrionų šaldymą“. Praėjusieji metai: „Dirbtinis apvaisinimas neturi būti apsiribotas trimis embrionais“, „Siūlo naujas pataisas dėl dirbtinio apvaisinimo“. Šiandien vėl matome tą patį...
Rugsėjį visi džiūgavo dėl pagaliau priimto su sveiko protu neprasilenkiančio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. „Išvengėme, neužlipome ant italų grėblio!“ – džiaugėsi medikai, džiaugėsi ir nevaisingos poros. Deja, viltis nuo sausio 1 dienos sulaukti būtinos pagalbos blėsta.
Dabar nieko nuostabaus, kodėl prieš pusmetį kalbant su viena nevaisingas poras vienijusių šeimų organizacijos atstove ši drėbtelėjo, kad organizacija nėra itin veiksni. „Atsibodo galva trankyti į sieną. Geriau tyliai važiuoti į užsienį ir gauti reikiamą gydymą. Praradome viltis, kad kas nors pasikeis“, – tuomet sakė man ji.
Ką šiandien girdime? Valstiečių ir žaliųjų partijos atstovai, profesionalai, tarp kurių yra profesionalių agronomų, teisininkų, teologų, psichiatrų, kardiologų, bet nė vieno ginekologo ar juolab pagalbinio apvaisinimo eksperto, nutarė, kad kiaušialąstės ir embriono šaldymas niekuo nesiskiria!
Ką apie tai galima pasakyti? Nuoširdžiai gaila. Šiai nuomonei pritaria ir ilgametę patirtį turinti Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Jolanta Nadišauskienė.
Iš žiniasklaidoje pateiktos informacijos atrodo, kad politikai remiasi vienos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkės ekspertinėmis išvadomis.
Tačiau pokalbio su profesore metu išgirstu: „Gerbiu kolegų nuomonę ir tyrimus. Tačiau nesuprantu, kaipgi gali žmogus, niekada nedirbęs klinikinio darbo ir negirdėjęs kenčiančių žmonių godų, leisti sau šitaip pasakyti, kad kiaušialąsčių šaldymas nėra blogesnis metodas? Mes, medikai, juk nesame patys blogiausi žmonės, ir jei tai būtų tikrai veiksminga alternatyva – su džiaugsmu ją priimtume.“ Profesorė man priminė – esame nykstanti tauta, bet toliau kaišiojame sau pagalius į ratus.
Profesorė R.J.Nadišauskienė stebisi, kad pasaulyje mūsų akušeriai-ginekologai yra gerbiami ir kviečiami ir į Rytus, ir į Vakarus, deja, politikai leidžia sau abejoti jų nuomone. Tad gal iš tiesų savame krašte pranašu nebūsi?
Kodėl gyvename šalyje, kur savo srities ekspertai, dirbantys klinikinį darbą, yra nuginčijami kitų sričių ekspertų, neįsigilinusių, nežinančių, kas yra kas, ir labiau pasikliaunančių ideologijomis, pasirenkančių tą nuomonę, kuri atrodo patogi, o ne ta, apie kurią šaukiama iš visų pusių, net Prezidentūros?
Prie ko veda kiaušialąsčių šaldymas? Ekspertai sako, jog taip išaugs procedūrai reikalingos sumos, o efektas nebus pats geriausias. Ar mes galime sau leisti švaistytis, kai verkiame, jog sveikatos apsaugai ir taip skiriame per mažai pinigų?
Kiaušialąsčių šaldymas nėra alternatyva! Tuo įsitikinusi Lietuvos akušerių-ginekologų draugija. Šį variantą galima siūlyti nebent jauniems žmonėms, kurie suserga onkologine liga. Taip kalba įrodymais grįstos medicinos, klinikinio darbo ekspertai.
Išsivysčiusių, turtingų šalių pacientėms taikoma procedūra, kurią apibrėžia rugsėjį priimtas įstatymas. Tokių šalių turime arti 30. Tačiau nenorime būti viena jų.
Politikai leidžia sau per daug. Tuo tikėjo ir amžinatilsį sveikatos apsaugos ministras Juras Požela. Tai jis buvo įregistravęs Civilinio kodekso pataisas, kurios lyg ir būtų išsprendusios visą problemą.
Juk pagalbinis apvaisinimas – ligos gydymo metodas. Vienam metodui mes kuriame visą įstatymą tik dėl Civiliniame kodekse buvusios spragos. Tuomet pataisos rengėjai buvo įsitikinę, kad pagalbinį apvaisinimą turi reguliuoti tik ministro įsakymas.
Tiesa, tuomet kilo abejonių, kad tokios pataisos neatitinka Konstitucijos nuostatų ir gali būti skundžiamos. Taip ir nuėjo viskas užmarštin. Anapiln išlydėtas ir iniciatyvos autorius.
Su profesore tik pasvarstėme, ar būtų buvusi tai gera išeitis. „Manau, kad būtų, – atsiduso ji. – Dabar gal netrukus pradėsime kurti įstatymus, nurodančius, kaip reikia dirbti kardiologams arba kitų sričių medikams? Šaržuoju, aišku“, – apgailestavo prof. dr. R.J.Nadišauskienė.
Iš klinikinio darbo ekspertų kitokios nuomonės nesu girdėjusi. Jei yra kitaip manančių, parašykite man, pasikalbėsime.
