Dabar teliko sulaukti gydymo naujaisiais medikamentais rezultatų, kurie nenuvylė netgi daugiau nei 97 proc. jį išbandžiusių lietuvių.
Daugiau kaip 90 proc. sergančiųjų apie ligą nė neįtaria
Apie tai, kad serga, skulptorius sužinojo ligai jau įsibėgėjus, tačiau dėl to neišgyvena. Gintaro teigimu, žinia, kad jo organizme tūno virusas, iš pradžių jį pribloškė, tačiau nepalaužė.
„Žinoma, kad sergu hepatitu, nebuvo maloniausia naujiena. Vis dėlto, nei karto nekilo klausimas „kodėl aš?“ ar noras kitaip savęs gailėtis. Visi mes – žmonės, be to, hepatitas nėra pati baisiausia sutinkama liga.
Stengiausi išlikti teigiamai nusiteikęs. Maniau, kad tai, ko pakeisti neįmanoma, reikia priimti kaip kasdienybę. Tuomet ir problemų būna mažiau“, – kalbėjo menininkas.
Liga neleido prarasti vilties
Skulptorius tikino, jog, nors gydymas ir užtruko, liga nesugebėjo jo įveikti. Visgi, pripažįsta, kad ilgai trukęs ir ne sykį jokių rezultatų nedavęs gydymas, kartais jį priversdavo suabejoti.
Vienu sunkiausių epizodų patirta apatija smarkiai apsunkino kasdienes užduotis, tačiau vyras nepasidavė. Jis teigė, kad tai galiausiai davė paskatą kūrybai, be to, išmokė tolerancijos.
„Kai pasidarė labai sunku, susimąsčiau, kad kiti žmonės stiprybės semiasi iš vilties. Deja, nežinojau, kaip tą viltį perteikti. Tuomet prisiminiau padavimą apie mergaitę, kuri, tikėdamasi pasveikti, iš popieriaus lankstė gerves. Deja, ji nespėjo jų prilankstyti pakankamai ir mirė.
It tyčia tuo metu turėjau ąžuolo medienos ir vis mąsčiau, kur ją panaudoti. Taigi, nusprendžiau savo viltį įkūnyti iš jo išskaptuodamas gervę“, – kalbėjo G. Puzarauskas.
Norėdamas padėti kitiems, pakenkė sau
Vienintelė įmanoma priežastis, kodėl menininkas užsikrėtė šiuo virusu – kraujo donorystė.
„Nors dabar sunku pasakyti, kodėl susirgau šia liga, panašu, kad vienintelis galimas variantas – kraujo donorystė, vykusi apie 1985-86 metus. Laimei, man pačiam kraujo perpylimo neprireikė, tačiau savąjį dalinau visiems, kam tik prireikė“, – sava patirtimi dalinosi vyras.
Tiesa, šiandien baimintis dėl donorystės grėsmės sveikatai nebereikia. Tai – visiškai saugu ir skatintina. Rizikos grupei priklauso tik tie asmenys, kurie kraują davė iki 1993 metų.
Tuo metu procedūra buvo atliekama nesilaikant pačių griežčiausių higienos normų, kurių yra laikomasi dabar. Be to, reguliari donorystė padeda ne tik kitiems, bet ir gali pagerinti donorų sveikatą.
Anksčiau taikytas gydymas – varginantis ir neveiksmingas
Gintaro kelionė sveikatos link buvo ilga. Trys nesėkmingi gydymo kursai, stiprus šalutinis vaistų poveikis galėtų priversti pasiduoti kiekvieną, tačiau skulptorius neleido sau pernelyg nusivilti ir su liga susitaikė kaip su duotybe.
„Kai skyrė pirmąjį gydymo kursą, turėjau vilčių pasveikti. Buvau girdėjęs, kad liekno sudėjimo žmonės yra gerokai imlesni man išrašytiems vaistams, tad pasidžiaugiau, jog esu gan smulkaus sudėjimo.
Deja, po 6 mėnesių trukusio gydymo atliktas tyrimas parodė, kad vaistai neveikė. Likau iš tiesų nusivylęs ir gana sunkiai atsigavau po šios žinios.
Kai tokių pačių rezultatų sulaukiau antrą ir trečią sykį, reagavau ramiau. Vis dėlto, trečiasis gydymo kursas buvo iš tiesų sunkus. Dėl stipraus šalutinio vaistų poveikio darbingos buvo vos 3 dienos per savaitę, kamavo simptomai, primenantys stiprų gripą.
Taip pat visiškai nusilpo raumenys. Nors niekuomet nesiskundžiau sveikata ir nesunkiai užbėgdavau iki 7 aukšto, o čia – darėsi vis kebliau pakilti iki antro aukšto. Paprasčiausiai visai nelaikė kojos, be to, vaistus buvo nepatogu vartoti, kadangi juos turėdavau susileisti“, – teigė G. Puzarauskas.
Dabar vyro gyvenimas pasikeitė dėl pritaikyto naujo kompensuojamo gydymo.
Kaip ir ankstesnieji gydymo metodai, naujasis trunka apie 6 mėnesius. Nors G. Puzarauskas medikamentus vartoja dar tik pusę laiko, maždaug tokį patį laikotarpį reikia palaukti tam, kad būtų aišku, ar jie suveikė.
„Šiuo metu dar nežinau, ar pasveikau. Kai rugpjūčio pabaigoje atliks tyrimus, bus aišku, ar taip ir likau laimingas, o galbūt tapau dar laimingesnis“, – šypsojosi menininkas.
Daugiausia sergančiųjų – 30-40 metų
Tai, kad pacientai dažniausiai nežino apie savo ligą patvirtino ir sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas. Jo teigimu, daugiau nei 90 proc. pacientų apie ligą nė neįtaria, taigi nėra paprasta ją aptikti ankstyvoje stadijoje.
„Tokią ligą kaip hepatitas yra ganėtinai sunku nustatyti, kadangi šis susirgimas dažniausiai būna besimptomis. Kartais pasireiškia ekstrahepatinės manifestacijos, kaip silpnumas, inkstų nepakankamumas. Netgi ligą nustačius užsikrėtimo priežastys ir rizikos veiksniai dažniausiai lieka neišaiškinti.
Vis dėlto, asmenys, kurie iki 1993 metų buvo kraujo (ypač jo plazmos) donorais, jiems buvo atliktas kraujo perpylimas ar invazinė chirurginė procedūra, patenka į padidintos rizikos susirgti grupę. Priešingai populiariai nuomonei, rečiau suserga asmenys, naudojantys intravenines narkotines medžiagas“, – tvirtino V. Gavrilovas.
Asmenys, sergantys hemofilija ar kitomis kraujo ligomis, turintys daug lytinių partnerių, medicinos įstaigų darbuotojai, tie, kurių šeimoje yra užfiksuota ligos atvejų ar ŽIV infekuoti pacientai taip pat patenką į šią grupę.
Per 15 metų ligos atvejų sumažėjo nuo 5,36 atvejų 100 tūkst. gyventojų iki 0,8 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Didžioji dalis pacientų – 35-44 metų asmenys, tarp kurių daugiausia stipriosios lyties atstovų.
Naujasis vaistų kompensavimo modelis užtikrina sėkmingesnį gydymą
VLK Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja Kristina Garuolienė tikino, kad naujasis hepatitui C skirtų vaistų kompensavimo metodas užtikrina sėkmingesnį bei mažiau lėšų reikalaujantį gydymą, nors pačių medikamentų pakuotė iš tiesų yra nepigi.
„Kadangi gydymas naujaisiais vaistais trunka 3 mėnesius, o vieno mėnesio kursui skirta pakuotė siekia 14–15 tūkst. eurų, labai svarbu, jog mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų iššvaistomi. Naujasis metodas užtikrina, jog nesėkmingą gydymą apmokėtų vaistų gamintojas.
Be to, kol kas vienu metu yra gydomas kiek mažesnis skaičius pacientų. Taikant ankstesnį gydymo metodą, vienu metu gydydavome apie 6 pacientų. Šiuo metu naujųjų vaistų kursas yra taikomas maždaug 400 sergančiųjų.
Kitas svarbus aspektas, jog gydymo sulaukia tie asmenys, kurių liga yra vėlyvoje stadijoje. Taip galime užtikrinti, kad pirmieji pagalbos sulaukia tie, kuriems jos labiausiai reikia“, – kalbėjo K. Garuolienė.
Nors ir veiksmingi, nėra tinkami visiems pacientams
Nors tyrimo metu naujieji vaistai parodė esantys veiksmingi daugiau nei 97 proc. atvejų, jie tinka tik 70 proc. pacientų. Todėl, prieš skiriant gydymą, medikai privalo įvertinti kiekvieno paciento būklę bei pasiektą ligos stadiją.
„Nors neįmanoma paneigti, kad šie, vos prieš 2-3 metus sukurti vaistai pranoksta visus lūkesčius, labai svarbu nepamiršti, jog vienam asmeniui tinkantis medikamentas gali visiškai nepadėti kitam pacientui.
Pavyzdžiui, jų negalima skirti stiprią kepenų cirozę turintiems pacientams. Esant smarkiems šio vidaus organo pažeidimams, pirmiausia derėtų atlikti jo transplantaciją, po kurios galima būtų taikyti šį, puikius rezultatus žadantį gydymą“, – kolegos papildė LSMU Gastroenterologijos Klinikos vadovas Limas Kupčinskas.
Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę, kuri per 20–40 metų progresuoja į kepenų cirozę. Daugumai pacientų ūmi infekcija būna besimptomė, apie 20 proc. suserga ūminiu geltiniu hepatitu. 60 – 70 proc. užsikrėtusiųjų hepatito C virusu niekuo nesiskundžia, nejaučia ligos simptomų, tačiau gali užkrėsti kitus.
Simptomai dažniausiai pasireiškia vidutiniškai praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų.
Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai.
Užsikrėtus hepatito C virusu, 15–45 proc. ligonių pasveiksta savaime per šešis mėnesius, tačiau apie 50–85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu Hepatitu C.
Lėtinis hepatitas C – tai hepatito C viruso sukeltas ilgiau nei šešis mėnesius besitęsiantis kepenų uždegimas, galintis pasireikšti besimptome ligos forma ar nespecifiniais požymiais, nuolatiniu ar persistuojančiu kepenų fermentų aktyvumo padidėjimu ir histologiniais kepenų pokyčiais.
