O vienas labiausiai patyrusių lazerinės akių chirurgijos specialistų Algimantas Gutauskas (57 m.) operuoti akis sūnui apsisprendė tiktai po to, kai jis pagrasino tėvui, kad eis pas jo kolegą.
Nors nerašytos etikos taisyklės nerekomenduoja operuoti savo artimųjų, kas lemia, kad medikai ryžtasi skalpeliu paliesti net savo vaikus?
Dukrai atliko Cezario pjūvį
Kai buvusios ilgametės Raudonojo Kryžiaus ligoninės darbuotojos N.Raguckienės dukrai gimdymo metu teko skubiai atlikti Cezario pjūvį, patyrusiai medikei teko apsispręsti per labai trumpą laiką.
Prisimindama savo anūko Domo gimimą 1996-ųjų vasario mėnesį N.Raguckienė pasakojo, jog dukters Ginos situacija prieš gimdymą buvo tokia sudėtinga, kad laiko galvoti buvo tik tiek, kol su vyru ją nuvežė iš namų į ligoninę.
„Delsti nebuvo galima, nes galėjome prarasti anūką. Todėl važiuojant į ligoninę savo vyrui, taip pat medikui, pasakiau: „Operuosiu dukrą pati“, – prisimena žinoma gydytoja.
Tokį jos sprendimą lėmė ne tai, kad medikė nepasitikėjo tą naktį Raudonojo Kryžiaus ligoninės Gimdymo skyriuje budėjusia savo mokine.
Pagrindinė priežastis dukrą operuoti pačiai buvo ta, kad blogiausiu atveju nereikėtų graužtis, jog buvo padaryta ne viskas, kas įmanoma.
„Priešingu atveju mums abiem su dukra likusį gyvenimą širdyje būtų kirbėjusi mintis – gal dar buvo galima ką nors padaryti?
Jei man operacijos metu būtų kas nors nepasisekę, būčiau kaltinusi tik save“, – savo drąsą paaiškino medikė.
Nors pastaruoju metu tenka girdėti, kad vengdamos gimdymo skausmų cezario pjūvio prašo pačios gimdyvės, net jei joms to ir nereikia, N.Raguckienės nuomone, ši operacija nėra mažiau rizikinga nei kitos.
„Cezario pjūvis, jei išmanai jo atlikimo techniką, nėra itin sunki operacija, tačiau jei neturi patirties, tuomet labai sudėtinga ir rizikinga. Gimdymas – neprognozuojamas dalykas, komplikacijos dažniausiai būna staigios ir sprendimus būtina priimti nedelsiant“, – įspėjo patyrusi gydytoja.
Ką reiškia staigios komplikacijos gimdymo metu, yra patyrusi pati N.Raguckienė, kai daugiau nei prieš penkiasdešimt metų gimdė pirmagimį sūnų. Tada dėl prasidėjusio staigaus ir gausaus kraujavimo ji buvo atsidūrusi ant mirties slenksčio ir tik patyrusių medikų komandos dėka liko gyva.
„Jau buvau beiškeliaujanti anapilin, todėl sūnaus draugai per jo gimtadienį sveikina ir mane su antruoju gimtadieniu“, – prisipažino N.Raguckienė.
Kiekvienoje operacinėje yra raudona linija, kurią peržengę chirurgai jau būna persirengę operacijai, – nusiplovę rankas stoja prie operacinio stalo. Kitaip tariant, kelio atgal nebėra.
Prisimindama, kaip jautėsi peržengusi tą raudoną liniją, kai už jos buvo dukters ir anūko gyvybė, N.Raguckienė susimąstė: „Dažnai prisimenu tą naktį ir pagalvoju – gal aš esu nejautrus žmogus? Tada visiškai negalvojau, kad teks operuoti dukrą.
Tiesiog žinojau, kad operacinėje – pacientė, kurią būtina skubiai gelbėti ir padaryti viską, kad jos kūdikis liktų gyvas, o aš – gydytoja profesionalė, privalanti atsakingai atlikti savo darbą.
Kad esu dar ir pacientės motina, buvau pamiršusi. Ramiai nusiploviau rankas ir susikaupusi atlikau operatciją.“
Tik kai N.Raguckienės anūkas po operacijos buvo sėkmingai išimtas iš motinos įsčių ir ėmė verkti, asistavusi jos mokinė išdrįso paklausti, ar jaudulys ir įtampa gydytojai jau atslūgo?
N.Raguckienė nesugebėjo rasti tiksliausio atsakymo, kodėl operuojant dukterį jos nebuvo užvaldęs jaudulys.
„Priimdama marčios gimdymus, ko gero, jaudinausi labiau. Ir dukra, ir marti manimi pasitikėjo. Gal dėl to ir nesijaudinau“, – šyptelėjo medikė.
Tėvas operavo tulžies pūslę
Nepaisydami rekomendacijų neoperuoti savo artimų žmonių, raudoną liniją operacinėse chirurgai dažniausiai peržengia vedami savo širdies įstatymų.
Lietuvos pilvo chirurgijos patriarchui A.Bubniui yra tekę sūnui Gintarui (53 m.) atlikti laparoskopinę tulžies pūslės šalinimo operaciją.
Ir Gintaras, ir jo tėvui asistavęs chirurgas Vyrautas Lipnickas prisiminė, kad patyręs chirurgas ir laparoskopinių operacijų mūsų šalyje pradininkas, šviesaus atminimo A.Bubnys operacijos metu taip nervinosi, kad po jos kolegai prisipažino – geriau tos operacijos būtų nesiėmęs.
Ryžtis operuoti sūnų A.Bubniui teko po kelių Gintarą ištikusių tulžies pūslės priepuolių.
Patyręs chirurgas, stažavęsis ne vienoje užsienio klinikoje, puikiai išmanė panašių operacijų techniką – pirmąją laparoskopinę operaciją Santariškių klinikose jis atliko dar 1992 metais – prieš sūnaus operaciją jaudinosi kaip niekada anksčiau.
„Kai Santariškių klinikose atsigavau po tulžies priepuolio, buvo nutarta man pašalinti tulžies pūslę, kad nesikartotų siaubingi skausmai ir dėl akmenligės neištiktų rimtesnės komplikacijos.
Tėvas nusprendė mane operuoti pats, bet mačiau, kaip jis jaudinasi. O aš buvau visai ramus, nes pasitikėjau jo patirtimi“, – prisimena G.Bubnys maždaug prieš 20 metų jam atliktą operaciją.
Panašiai kalbėjo ir A.Bubniui tuomet asistavęs jo mokinys, dabar jau patyręs chirurgas V.Lipnickas. Jis prisiminė, kaip prieš operaciją jaudinosi ir nerimavo mokytojas.
Gal dėl to jos metu ir įvyko nedidelė komplikacija: „Ta komplikacija buvo tokia menka, kad patyrę chirurgai į panašias net nekreipia dėmesio. Tiesiog per kelias minutes sutvarko, ir tiek.
Tačiau A.Bubnys taip susinervino, kad operacijos metu atsisukęs į mane net pasakė, jog geriau sūnų būtų patikėjęs man.“
Kai po kelerių metų A.Bubnio seseriai prireikė rimtos operacijos, jis nebesiėmė operuoti artimo žmogaus ir paprašė tai padaryti patyrusių kolegų.
Koregavo sūnaus regą
Vienas labiausiai patyrusių lazerinės akių chirurgijos specialistų A.Gutauskas operuoti akis sūnui Daumantui (30 m.) apsisprendė tik po to, kai jis pagrasino eisiąs operuotis pas konkurentus.
„Nors trumparegystė nėra šimtu procentų paveldima, matyt, tėvas ir senelis kalti, kad visi keturi mano vaikai – trumparegiai“, – šyptelėjo vienas labiausiai patyrusių Lietuvos chirurgų oftalmologų A.Gutauskas, prieš kelerius metus vyriausiajam sūnui atlikęs lazerinę regėjimo korekcijos operaciją.
Trumparegystė vaikinui atsirado dar būnant mokyklinio amžiaus, kai ėmė daug skaityti, ir pamažu progresavo.
Regėjimo korekcijos operaciją D.Gutauskui buvo galima atlikti keleriais metais anksčiau, kai trumparegystė nebeprogresavo, bet subtilios aplinkybės šeimoje ją atitolino.
„Vis bėgdavau į krūmus, o Daumantas mane ėmė gąsdinti, kad eis operuotis pas konkurentus“, – prisipažino A.Gutauskas.
Jis neslėpė, kad puikiai žinojo – operuodami artimuosius chirurgai patiria papildomą psichologinį krūvį.
A.Gutauskas nesibaimino, kad po jo atliktos operacijos sūnus gali likti aklas ar patirs kokių kitų komplikacijų, bet pripažino – kai su pacientu sieja artimas ryšys, jį operuoti kur kas sunkiau.
„Kai operuoju eilinį pacientą, mano nervai išlieka ramūs, o operuoti sūnų buvo sunku.
Operuodamas artimus žmones rizikuoji panašiai, kaip diabetu sergantys žmonės vartodami per daug cukraus, – palygino medikas. – Troškau, kad Daumanto operacija pasisektų maksimaliai gerai, o ne kad jos rezultatas būtų optimalus ir galbūt reikėtų dar kartą operuoti ar ką nors koreguoti.“
D.Gutauskas prisipažino ne juokais grasinęs tėvui, kad eis operuotis akių pas konkurentus.
„Žinoma, taip nebūčiau padaręs, nes visiškai pasitikėjau tėvo profesionalumu ir patirtimi. Operacijos labai norėjau, nes jau buvo pabodę keturiolika metų gyventi su lęšiais, dėl kurių džiūdavo akys ir jaučiau kitokių nepatogumų.
Matydamas, kad po tėvo klinikoje atliktų regėjimo korekcijos operacijų pacientai gali gyventi ir be akinių, ir be lęšių, ėmiau tėvo prašyti, kad ir man tokią atliktų“, – prisipažino D.Gutauskas.
Jis irgi neslėpė matęs, kaip prieš operaciją tėvas nerimauja.
Likus dešimčiai minučių iki sūnaus operacijos patyręs medikas dar tiksliai nežinojo, kokios imsis operacijos, ilgai svarstė, pagal kokią lazerio programą operuoti.
Neneigė to ir pats A.Gutauskas. Bet jis tikino apskritai prieš kiekvieną operaciją galutinį sprendimą priimantis beveik paskutinę minutę: „Toks mano būdas. Tačiau dažniausiai sprendimai būna teisingi, pataikau į dešimtuką.“
Medikas prisipažino turėjęs minčių patikėti sūnaus akių operaciją kam nors kitam, tačiau tik su viena sąlyga – kad operacija būtų atlikta taip gerai, kaip jis sugeba, ar geriau.
„Bet, drįstu pasakyti, kad Lietuvoje tokio chirurgo aš nepažįstu. Net mano kolegos, pasiryžę regėjimo korekcijos operacijoms, dažniausiai vyksta operuotis pas užsienio kolegas, nes puikiai žino, kas kokias operacijas atlieka.
Jei ir pats nutarčiau atsisakyti daugybę metų nešiojamų akinių, greičiausiai vykčiau operuotis pas kolegas Vokietijoje, Švedijoje ar Norvegijoje“, – neslėpė vienas labiausiai patyrusių Lietuvos chirurgų oftalmologų.
Kai kurie medikai artimų žmonių ar sunkių operacijų datas derina pagal pacientų arba savo horoskopus, kiti tiki tam tikrais ritualais.
A.Gutauskas net prieš sudėtingiausias operacijas nepaiso jokių ženklų: „Netikiu net fizioterapija. Gal dėl to ji man visiškai nepadeda, nors vaikštau į nugaros stimuliacijos procedūras.“
Specialios dienos A.Gutauskas nelaukė ir prieš sūnaus Daumanto operaciją.
Nepaisant tėvo jaudulio ir psichologinės įtampos, jo sūnus nepatyrė komplikacijų ir dabar jo regėjimas siekia 120 procentų – jis mato net dvyliktos regėjimo tikrinimo lentelės raides.
Paklaustas, kas operuos kitus tris jo trumparegius vaikus, A.Gutauskas šyptelėjo: „Lauksiu, kol ir jie mane užpuls kaip Daumantas. O gal spėsiu išeiti į pensiją ir tada jiems teks operuotis pas mano kolegas.“
Kol kas jaunesnis sūnus Vykintas neskuba, o dukterys iki operacijų dar turėtų paaugti. Labiausiai A.Gutauskui neramu dėl jauniausios dukters – jai 13 metų, o akys jau nusilpusios iki 4 dioptrijų.
„Nosis nuolatos įkišta į kompiuterį, ir nieko neįmanoma padaryti, kad elgtųsi kitaip. Kompiuterių liga serga visi paaugliai ir jaunimas“, – apgailestavo patyręs medikas.
Vakarų šalyse medikų patirtis – panaši
Kai reikia gelbėti artimuosius, dažniausiai širdies balso klauso ir patyrę Vakarų Europos medikai. Daugiau nei trisdešimties metų darbo patirtį turintis Trelazė (Prancūzija) Šv.Leonardo ligoninės chirurgas-ortopedas Alfredas Beddoukas (67 m.), prieš kelerius metus sužinojęs, kad Alpėse kojos traumą patyrė jo 27 metų dukra Barbara (abu nuotr.), nė nedvejodamas ėmėsi ją operuoti.
„Kai atsiduriu operacinėje, pamirštu visas emocijas. Man svarbiausia – pacientas, nesvarbu, kas jis – dukra, draugas ar visiškai nepažįstamas žmogus.
Dukters operacija pavyko puikiai, be jokių komplikacijų. Įvykdžiau ir svarbiausią Barbaros pageidavimą – kad ant kojos būtų kuo mažesnis randas. Dabar jo jau beveik nematyti“, – patirtimi dalijosi prancūzas.
