Tačiau jis nežinojo, kad po jo mirties Vilnių papuoš dar vienas meno šedevras. S.Kuzmos skulptūrų kompozicija „Lozoriau, kelkis“ iškilo Vilniaus universiteto Santariškių klinikų kiemelyje, nors jos autoriaus širdis sustojo 2012 metais.
Į iškilmingą šios skulptūros atidengimą atvykusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė svarstė, kad Lietuvoje turbūt nepavyktų rasti panašios skulptūros kaip „Lozoriau, kelkis“.
Šalies vadovė įsitikinusi, kad skulptūrų kompozicija, kurioje susiliejo menininko, nuostabaus žmogaus talentas ir tauri idėja, liudijanti gydytojų pasiaukojimą, yra skirta visiems.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius profesorius akademikas Kęstutis Strupas džiaugėsi, kad įstabios skulptūros vieta buvo parinkta būtent Santariškėse.
Skulptorius pasitikėjo Santariškių medikais, kurie sulaukė pripažinimo ne tik modernios kardiologijos, širdies chirurgijos srityje, bet ir daugelyje kitų sričių.
„Negaliu nepasigirti laimėjimais, persodinant kaulų čiulpus, taip pat sėkmingais rezultatais patologijos, medicininės genetikos srityse“, – priminė K.Strupas.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas S.Kuzma stebino ištverme, nors jo širdis buvo nualinta infekcijos. Dėl to jam dažnai tekdavo atsidurti medikų rankose.
Dažnai besigydančiam menininkui palata nekart buvo tapusi antraisiais namais.
Apie dešimtmečiais trukusį paciento ir medikų bendradarbiavimą, išsiplėtojusį į nuoširdžią draugystę, S. Kuzma ne kartą artimiesiems sakė: „Gyvenu tik daktarų ir Dievo valia“.
Praleistos ligoninėje dienos nebuvo veltui sugaištos.
Sceną, kuri aprašyta Biblijoje, kai Jėzus prikelia mirusį Lozorių, skulptoriui ne kartą teko patirti savo gyvenime. Todėl menininkui buvo taip svarbu, kad skulptūrų kompozicija kada nors nušvistų po atviru dangumi.
Menotyrininkė Ramunė Rachlevičiūtė tikino, kad nauja skulptūra papuošė ne tik Santariškių klinikų ligoninę, ji papuošė Vilnių ir Lietuvą.
„Vilniuje yra daug skulptūrų, bet jos tarsi ištirpsta erdvėje ir pasimiršta, bet Stanislovo Kuzmos skulptūra su kiekviena diena bus vis brangesnė“, – tikino R.Rachlevičiūtė.
Taip jau atsitiko su kitais S.Kuzmos darbais, pavyzdžiui, sukurtomis trimis mūzomis, puošiančiomis Nacionalinį dramos teatrą. Be šios skulptūros neįsivaizduojamas pasivaikščiojimas Gedimino prospektu.
Tačiau turėjo nutekėti nemažai laiko, kol 1989 metais gimęs skulptūros maketas virto meno kūriniu.
Daug nuveikė menininko sūnus skulptorius Algirdas Kuzma. S.Kuzma jam paliko šios skulptūros piešinius, maketą ir daug informacijos.
Architektas R. Palekas, anksčiau bendradarbiavęs su skulptoriumi S. Kuzma, kartu su jo sūnumi Algirdu parinko skulptūrai tinkamą vietą.
Kad kūrybinis sumanymas išsipildytų, prisidėjo ir daug geros valios žmonių, tai – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų administracija, Labdaros ir paramos fondas „VU profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ , įvairios organizacijos, įmonės, valdžios atstovai ir meno mecenatai.
Aukoti sutikusių žmonių buvo gerokai daugiau nei tų, kuriems iškilmėse buvo viešai dėkojama ir įteikiamas skulptūros maketas.
Nekart gelbėjęs S.Kuzmą nuo mirties profesorius Vytautas Sirvydis neabejojo, kad šis menininkas padovanojo Lietuvai šedevrą.
Dėkodamas visiems, kurie prisidėjo taip, kaip galėjo, V.Sirvydis paminėjo, kad kai kurie aukotojai norėjo likti anonimiški.
Kaupdamas lėšas skulptūros statybai, fondas vadovavosi ir biblijine tiesa, kad našlės skatikas dažnai vertesnis už didelę auką.
