Ką darysi, reikia gelbėti, gi sveikatos priežiūros specialistų streikas būtų didesnė problema nei mokytojų... Tačiau ekonomistai tik linguoja galvomis – tokia pagalba anaiptol esminių problemų neišspręs. O ir iš bado dėl menkos algos nusilpti slaugytojams – ne vienintelis darbe tykantis pavojus.
Visų pirma – kodėl vergystė? Teatleidžia man sveikatos priežiūros įstaigų vadovai, iš tiesų tie, kurie nori matyti, regi, kur ir kas visomis išgalėmis stengiasi dėl savo įstaigų darbuotojų. Tačiau pačiai prieš kiek mažiau nei dešimtmetį iš labai arti teko matyti slaugytojas, lakstančias naktimis per du aukštus, paliktas vienas su trimis dešimtimis sunkių slaugomų ir psichinę negalią turinčių pacientų.
Negana to, kad turėdavo atlikti valytojos, skalbėjos, virėjos pareigas, dar ir pacientus turėdavo sužiūrėti. O žinia, gi tai turėtų būti pirminė jų pareiga! Ryte, besikeičiant pamainai, neduokdie, koks pacientas sąmonės užtemimo akimirką sauskelnių turiniu bus nusprendęs „papuošti“ palatos sieną. Šveisi tai savo malonumui, o jei per sunku – nedirbk.
Atlyginimas už tokias darbo sąlygas? Toks varganas, kad apie jį geriau net nekalbėti. Štai toks vaizdas kas kartą prieš akis iškyla pagalvojus apie slaugytojus. Kaip kitaip tai įvardysi, jei ne vergyste?
Viliuosi, kad tokias darbo sąlygas galinčių „pasiūlyti“ įstaigų gerokai sumažėjo šalies žemėlapyje. Tačiau vis dar esama vietų, kur slaugytojų darbo krūviai nemažėja. Kodėl? Menkai apmokamas nugaros lenkimas verčia žmones ieškoti alternatyvų. Nemažai slaugytojų pramoksta užsienio kalbos ir išvyksta užsidirbti į Skandinavijos šalis ar Vokietiją, kur ir darbo krūviai mažesni, ir atlyginimai gerokai didesni.
Tad nieko keista, jog slaugytojų stinga: tik vienas iš dešimties baigusiųjų studijas Lietuvoje įsidarbina čia. Šių darbuotojų amžiaus vidurkis taip pat byloja apie artėjančią katastrofą – slaugytojais dažniausiai dirba penkiasdešimtmečiai.
Tuomet įstaigų vadovai, negalėdami privilioti jaunimo, pasak Lietuvos slaugos specialistų organizacijos vadovės Danutės Margelienės, verčia susitvarkyti su tuo pačiu krūviu mažesnį kiekį jau ir taip pervargusių darbuotojų.
Visuomenė sensta, daugėja sergančiųjų lėtinėmis ligomis, reiškia, pacientų nemažėja, o šie dar ir su savomis pretenzijomis. Vartotojiška kultūra net ir sveikatos priežiūros sistemoje verčia visko reikalauti „čia ir dabar“. Visiems nusišvilpt, kad galbūt gretimoje palatoje kažin kieno kito artimasis galuojasi kur kas sunkiau ir jam pagalba yra būtinesnė.
Galiausiai šiame kontekste pamirštame pažvelgti į pervargusio, irzlaus ir nusivylusio sistema slaugytojo portretą.
Tiesa, reikia pastebėti, kad neretai apie slaugytojus kalbama tik moteriškąją gimine. Daugeliui moterų, dirbančių šį sunkų darbą, iš tiesų būtų labai malonu, jei tarp kolegų sulauktų ir vyriškų stiprių rankų. Deja, jų – mažuma. „Koks vyras gali išmaitinti šeimą už maždaug 500 eurų darbo užmokestį?“ – manęs retoriškai paklausė D.Margelienė.
Tačiau kaip gi tie pavojai, apie kuriuos jau užsiminiau teksto pradžioje? Apie tai gali papasakoti Tadeušas Bogdanovičius, kuris slaugytoju dirba ilgus 27 metus. Jis – vienas iš septynių didžiulėse Vilniaus universiteto Santariškių klinikose dirbančių vyrų. Tiesa, įstaigoje skaičiuoja tik vienerius metus. Po ilgai trukusios darbo praktikos greitojoje medicinos pagalboje pagaliau dirba ten, kur, pasak jo paties, mažiau psichologinės įtampos, daugiau kultūringų žmonių.
„Nors, žinoma, darbas įtemptas, pacientų srautas – didelis. Pavargsti fiziškai nuo darbo krūvio, vis dėlto čia mažai girtų, agresyvių pacientų.
O greitojoje medicinos pagalboje darbas buvo sunkesnis ir psichologiškai. Visi visuomet aplink protingi būdavo, tad nuolat jaučiau kaltės jausmą, kad per ilgai važiuojame, kažką ne taip darome“, – prisimena Tadeušas.
Per tiek metų nuoširdžiai savo darbą dirbantis vyras gali patvirtinti, kad visuomenės baisiausias veidas atsiskleidžia, kai imame kalbėti apie narkotikus, alkoholį. Tačiau žinoma, ir paprasčiausio žmogiškumo stinga.
Vyras keturis kartus buvo apkandžiotas šunų, jam grasino, buvo net įrėmę pistoletą. Ar norėtumėte gelbėdami gyvybes sulaukti tokio atlygio? Nepaisant visko, Tadeušas sako, kad nesaugiai darbe nesijaučia. Tiesiog apie tai nesusimąsto. Lyg būtų kada...
Jam antrina dešimtmečiu trumpesnį stažą skaičiuojanti bendrosios praktikos slaugytoja Daiva Viburytė. Nors prieš porą savaičių vos išvengė neadekvataus paciento dūrio vienu iš nuo stalo nugriebtų instrumentų. Visa laimė, kad iš visų gulėjusiųjų nugriebtasis buvo pats bukiausias.
„Kažkas iš viršaus norėjo jį apsaugoti“, – pirmiausia apie pacientą pagalvojo slaugytoja.
Kalbėdama su šiais šviesiais žmonėmis, negalėjau atsistebėti, iš kur jie turi tiek stiprybės?
Žinia, kad ne vien santykiai su pacientais ir jų artimaisiais apkartina slaugytojų kasdienybę. Vis dažniau linksniuojamas terminas mobingas. Kas dar negirdėjo, paaiškinsiu – neretai sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai patiria ir kolegų ar net vadovų užgauliojimus, psichologinį, kartais net fizinį smurtą. Ta pati D.Margelienė įsitikinusi, kad nuovargis ir dideli darbo krūviai turi labai didelę įtaką šiam reiškiniui.
Visai neseniai dėl to į mane kreipėsi viena kadaise rašyto straipsnio herojė. Prašė padėti. „Mano mama labai vargsta dirbdama ligoninėje. Direktorius visai nesikiša į vidaus reikalus, o dešinioji jo ranka terorizuoja visą personalą. Moterys, dirbančios ligoninėje, tyli, nes bijo prarasti darbus“, – rašė susirūpinusi pažįstama. Deja, tiesioginių situacijos liudijimų taip ir nesulaukiau. Baimė prarasti darbą buvo stipresnė.
Prie kokių išvadų galime prieiti, kalbėdami apie tokią slaugytojų situaciją? Sistemos per vieną dieną nepakeisime. Tačiau, mielas paciente, galbūt kitą kartą keiksnodamas sunkiai nugarą lenkiančią slaugytoją, pagalvok ne tik apie save ir savo artimą.
Galbūt ta, pervargusi moteris, bijo eiti į darbą, nes yra užgauliojama, o namuose turi galvoti iš ko užmokėti už elektrą? Taip, tai neturėtų būti tavo rūpestis, tačiau gal verta pradėti nuo paprasčiausio žmogiškumo? Liaudies išmintis gi sako, kad už gerą geru visuomet atlyginama.
