Tinkamo persodinimui organo gavimas ir yra viena sudėtingiausių transplantacijos problemų. Nėra pasaulyje parduotuvių, kur nuėjęs galėtum nusipirkti transplantacijai tinkamą organą. Žmogaus organų transplantatų šaltiniai kol kas yra du: gyvi donorai ir mirę žmonės. Kol genų inžinieriai nemoka išauginti gyvulių su žmogui identiškais organais bei iš kamieninių ląstelių ar iš kitų žmogaus biologinių medžiagų sukurti transplantacijai tinkamų organų, transplantacijai tinkamiausi mirusių žmonių organai.
Profesorius Balys Dainys, prisimindamas transplantacijos eros Lietuvoje pradžią, pasakoja, kad anuomet svarbiausia užduotis buvo – kaip gauti persodinimui tinkamą organą.
„1968 metais garsus širdies chirurgas profesorius Algimantas Marcinkevičius pasikvietė mane ir sako: „Dainy, važiuok į Maskvą ir išsiaiškink, kaip jie ten organizuoja organų donorystę“. Tuo metu iš visos Tarybų Sąjungos tik Maskvoje vyko pavienės inkstų transplantacijos: Centriniame chirurgijos institute, kuriam vadovavo Sąjungos sveikatos apsaugos ministras B. Petrovskis, daugiau transplantuodavo inkstus iš gyvų donorų, o N. Lopatkino urologijos klinikoje inkstus transplantuodavo iš mirusių žmonių. Žinodamas prof. A. Marcinkevičiaus nusistatymą, kad organų transplantacijos ateitis – persodinimai iš mirusiųjų, visų pirma nuvykau į N. Lopatkino kliniką“.
B. Dainys buvo paskirtas į inkstų paėmimo brigadą. Jeigu klinikoje atsirasdavo inksto transplantacijai paruoštas recipientas, N. Lopatkinas ryte per gydytojų konferenciją paskelbdavo „transplantacijos budėjimą“. Maskvos greitosios pagalbos automobilių gydytojai tuo metu būdavo paprašyti visus staiga mirusius žmones vežti į tos ligoninės priėmimo skyrių. „Kartais atveždavo jau prieš keliolika valandų mirusį žmogų. Apie organų paėmimą tokiu atveju nebūdavo nė kalbos“, – prisimena B.Dainys.
Tokių budėjimų metu jauni gydytojai dalinosi patirtimi: „Apie jokius artimųjų leidimus paimti inkstus transplantacijai tada nebuvo nė kalbos, nes tarybinis žmogus priklausė valstybei, kitaip sakant, buvo jos nuosavybė ir ji, kaip norėjo, taip galėjo juo ir disponuoti. Gydytojai neturėdavo teisės nieko sakyti apie tai, kad mirusiojo organai buvo paimti ir kam jie buvo panaudoti. Tokia buvo tuometė tvarka“, – prisimena B. Dainys.
Profesorius A. Marcinkevičius, analizuodamas parvežtas žinias, suprato, kad donoriniai organai, kai neaiški mirties priežastis ir jos laikas – nėra tinkami transplantacijai. Nežinant tikslaus mirties laiko, yra didžiulė rizika persodinti mirusį, t.y., jau negyvybingą inkstą. Antras inkstų transplantatų gavimo šaltinis galėjo būti mirusieji reanimacijos skyriuose. Ši mintis prof. A. Marcinkevičiui labiau patiko ir, kaip parodė patirtis, ši jo įžvalga visiškai pasiteisino: „Po ilgų svarstymų prof. A. Marcinkevičius sako: „Dainy, eik į reanimacijos skyrių ir tarkis dėl inkstų donorystės“.
Prof. B. Dainys buvo tas gydytojas, kuris ne tik dalyvaudavo transplantacijose, bet ir kalbėdavo su mirusio žmogaus artimaisiais – kad jie sutiktų dovanoti organus.
„Buvo labai sunku, nes žmonės visiškai nieko nežinojo apie organų donorystę. Jiems reikėdavo išaiškinti, kas ta donorystė, kaip tie organai bus paimti ir kam panaudoti.“ Paklaustas, iš kur sėmėsi žinių tokiems pokalbiams, profesorius sako, kad su mirusiojo artimaisiais stengėsi kalbėti kaip su savo artimuoju: „Taip ir sakydavau – kad jūsų žmogaus jau niekas nebeprikels, jis jau mirė, bet kitus būtų galima išgelbėti. Nusiveždavau sergančių, transplantacijos laukiančių ligonių nuotraukų...
Kartais tai turėdavo poveikį – žmonės sutikdavo dovanoti organus donorystei. Nors buvau savamokslis, su artimaisiais teko kalbėtis šimtus kartų. Visaip būdavo – kartais ir nepavykdavo įkalbėti dovanoti organus.
Nepaisant tokių kliūčių, transplantacijos vyko. Profesorius prisimena ir donorystę bei transplantacijas palaikiusius sveikatos apsaugos ministrus: „Pas juos eidavome su užsienine patirtimi, transplantacijos jau vyko ir mūsų šalyje, todėl kalbėtis dėl šios medicinos srities vystymo nebuvo sunku. Tuo labiau, kad ir Vytautas Kleiza, ir Jurgis Brėdikis, ir Antanas Vinkus patys buvo gydytojai“.
Prof. B. Dainys, minėdamas transplantacijų ištakose dirbusius gydytojus, pasakoja, kad kai kurie iš jų paskui gilinosi į kitas sritis, kai kurie pasuko į politiką – tai taip pat buvo gerai, nes jie palaikė organų donorystę.
Transplantacijų Lietuvoje pradininkas prof. A. Marcinkevičius organo transplantaciją žmogui buvo pasiryžęs atlikti tik po galybės eksperimentinių darbų – kad būtų ištobulinta technika, mediciniškai pagrįstas ir apgalvotas kiekvienas operacijos etapas, gydytojai turi būti rimtai pasirengę organo transplantacijai. Atlikus pirmąsias transplantacijas žmogui, vėl buvo sulaukta įvairių vertinimų.
Tos transplantacijos nebuvo sėkmingos ir dėl žinių stygiaus apie imunosupresiją: transplantuotą organą organizmas atmesdavo kaip svetimkūnį. „Medicinines žinias reikėjo nuolat gilinti, ieškoti užsienio šalių pateikiamos informacijos, kuri buvo sunkiai prieinama. O mes turėjome vadovautis tarybiniais įsakymais, kurie buvo išversti į lietuvių kalbą“, – pasakoja profesorius.
Donorystę reglamentavo pats baisiausias įsakymas, kokį tik galima įsivaizduoti: tai buvo 1977 metais išleistas įsakymas „Biologinės mirties ir inkstų paėmimo sąlygų nustatymo laikinoji instrukcija“. Tai, pasak B. Dainio, absurdiškiausių teiginių, kurie visiškai nesuderinami ne tik su transplantacija, bet ir su sveiku protu apskritai, rinkinys.
„Inkstų paėmimas iš lavono leidžiamas tik po 30 minučių po to, kai neginčijamai nustatyta biologinė mirtis“. Tai reiškė, kad inkstus transplantacijai leidžiama paimti tik neplakant širdžiai, praėjus 30 minučių po asistolijos (širdies sustojimo) ir nesant reanimacijos (širdies masažo ir kt.) efekto. „Biologinės mirties nustatymo komisijoje turėjo dalyvauti reanimacijos skyriaus vedėjas, neurologas, teismo medicinos ekspertas. Sunku įsivaizduoti, kaip tokią komisiją galima sukviesti naktį ar šventinėmis dienomis. Ir dar daug ką galima būtų cituoti iš to su transplantacija visiškai nesuderinamų absurdų rinkinio. Apie jokį donorinių organų išlaikymą, jų aprūpinimą svarbiomis medžiagomis, kad jie būtų gyvybingi – nebuvo ir kalbos. Galima tik numatyti apie tokių organų kokybę...“ – prisimena B. Dainys.
Organų transplantacijos ištakose nebuvo jokių registrų, kuriuose būtų registruojami ligoniai, kuriems galima būtų atlikti transplantaciją, o donorais tapdavo tik mirę žmonės, kurių artimuosius pavykdavo įkalbėti sutikti donorystei.
„Buvo keliolika ligonių, kuriuos būtų galėjusi išgelbėti transplantacija, o donorinių organų vykdavome į reanimaciją, jei kalbantis su reanimatologais paaiškėdavo, kad skyriuje yra mirštantis ligonis. Vykdavome į tokią ligoninę ir bandydavome įtikinti artimuosius, kad dovanotų organus transplantacijai. Gavus sutikimą, atlikdavome organų eksplantaciją (paėmimą), tada važiuodavome į kitą ligoninę atlikti transplantacijos. Būdavome po kelias paras be miego, tokį darbą galėjo dirbti tik jauni gydytojai“, – pasakoja B. Dainys.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad buvo ir skeptikų, kurie inkstų transplantacijas laikė „klinikiniais eksperimentais“ ir net reikalavo uždrausti. Labai daug padėjo tuometinis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras doc. V. Kleiza, kurio pasirašyti įsakymai, nurodymai, taisyklės drąsino donorinių ligoninių vadovus, skatino reanimacijos skyrių gydytojus dirbti labai reikalingą darbą.
Tik prof. A. Marcinkevičiaus, kaip inkstų transplantacijos pradininko, autoritetas ir doc. V. Kleizos, kaip vėlesnio inkstų transplantacijos tarnybos vadovo, taktiškumas padėjo vystytis inkstų transplantacijai labai sudėtingu ir sunkiu laikotarpiu.
Garsūs mūsų šalies gydytojai, dabar jau amžiną atilsį Juozas Radikas, Respublikinės kraujo perpylimo stoties vyr. gydytojas, kuris nuolat skirdavo automobilį, kai reikėdavo vykti į ligoninę, kur yra donoras, taip pat chirurgas Mečislovas Vitkus – buvo tie gydytojai, kurie palaikė ir skatino transplantacijos operacijas, nes tikėjo organų donorystės ir transplantacijos ateitimi, kuri kelią skynėsi labai sunkiai: „Tikrai nemaža dalis kolegų gydytojų netikėjo, kad ši medicinos sritis gali vystytis. Jei kildavo kažkokių klausimų, abejingai tarstelėdavo „jūsų reikalas – jūs ir rūpinkitės“.
Net ir dėl eksperimentų su gyvūnais turėdavome bėdų, yra buvę replikų iš medikų – gal reikėtų uždrausti tokius bandymus... Tiesiog jiems sunku buvo patikėti, kad ši medicinos sritis taps tokia solidi, kokia yra šiandien“.
Prof. B. Dainys prisimena, kad prie organų transplantacijos ištakų buvo dabar jau kitose srityse garsių gydytojų: žymus kraujagyslių chirurgas prof. Egidijus Barkauskas, kraujagyslių chirurgas dr. Gintaras Žukauskas, daug dirbęs su aparatine inkstų transplantatų perfuzija, onkologas Valerijus Ostapenko, kraujagyslių chirurgai Marijus Gutauskas ir Arvydas Kudaba, chirurgas Augis Rimantas, vėliau prisijungė urologai Arūnas Želvys, Zenonas Čekauskas, Valerijus Dzedziulis, Česlovas Andreika, Genadijus Kučinskis.
Įsteigus Nacionalinį transplantacijos biurą, pasikeitė donorystės ir transplantacijos procese dalyvaujančių gydytojų darbo pobūdis. Donorus ruošia reanimacijos skyrių gydytojai, jie kalbasi ir su donorų artimaisiais, transplantacijas atlieka transplantologai, visą procesą – tyrimus, gydytojų transportavimą, pirminį organų parinkimą recipientams – organizuoja koordinatoriai.
„Visa darbų eiga yra labai aiški ir nuosekli. Organų donorų dabar paruošiama nepalyginamai daugiau nei prieš du dešimtmečius, paruošiami ir multiorganiniai donorai – taip išgelbėjama ne po vieną ligonį, o net 7 žmonės! Per du dešimtmečius padaryta didelė pažanga! Sėkmės ir toliau dirbant nepaprastai svarbų darbą“, – pokalbį užbaigia garsus urologas, vienas iš transplantacijų Lietuvoje pirmtakų profesorius Balys Dainys.
Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, gegužės 5 dieną minės įstaigos veiklos 20-metį.
