Ar motina gali būti rami, savo vaiką ligoninėje palikusi vieną?
31 metų pasvalietė Inga Krapavickienė įsitikino, kad ligoninėje rami ji negalėtų būti net akimirkai nusigręžusi nuo vaiko.
Savaitgalį Panevėžio infekcinėje ligoninėje su beveik dvejų metų sūnumi gulėjusi moteris nuėjo tik į tualetą, o grįžusi palatoje prie vaiko rado į benamį panašų vyrą.
Šis puolė aiškintis, kad atėjo jos sūnui parduoti vaikiškų knygelių. Šoko ištikta moteris čiupo sūnų į glėbį ir išvijo benamį iš palatos.
Tačiau prisišaukti medikų, kurie pasiaiškintų, kodėl apskritai benamis buvo įleistas į palatą, ji negalėjo bemaž dar dvidešimt minučių. Nė vieno mediko skyriuje nebuvo.
Ligoninės taisyklės – ne visiems
Pasvalio knygyno direktorės I.Krapavickienės vienturtis sūnus pradėjo negaluoti praėjusios savaitės viduryje. Jam sukilo temperatūra, viduriavo. Šeimos gydytoja po atlikto kraujo tyrimo ir rastos infekcijos pasiūlė važiuoti į infekcinę ligoninę Vilniuje arba Panevėžyje.
Nors I.Krapavickienė 12 metų gyveno Vilniuje ir ten lankydavosi pas gydytojus, tačiau dabar, su šeima jau įsikūrusi Pasvalyje, rinkosi, kas arčiau namų.
Mažylis buvo paguldytas pirmame ligoninės aukšte esančioje palatoje-bokse. Vėliau, po kelių lašelinių sveikatai pagerėjus, vaikas buvo perkeltas į antrame ligoninės aukšte esantį Vaikų skyrių. Trivietėje palatoje jie buvo vieni. Visas dienas su sūnumi ligoninėje gulėjo ir I.Krapavickienė.
„Toks jau mano vaikas, nemėgsta būti vienas. Tik einu kur į koridorių, tai ir jis iš paskos bėga. Bet seselės tuoj sudrausmino, paaiškino, kad vaikas negali eiti iš palatos“, – pasakojo I.Krapavickienė.
Tačiau šeštadienį per pietus ji įsitikino, kad tokios griežtos taisyklės galioja ne visiems: nuėjusi į prie pat palatos esantį tualetą moteris sakė užtrukusi vos akimirką, bet vaikas palatoje buvo jau nebe vienas.
Šalia jo lovos stovėjo apgailėtinos išvaizdos – purvinais drabužiais, šlapimu trenkiantis, raudonu veidu, sudaužyta ir pamėlusia nosimi smulkaus sudėjimo neaukštas vyras.
Bevaisės pagalbos paieškos
„Turbūt labiau išsigandau aš nei vaikas – jis nė nespėjo susivokti, kas čia nutiko. Išvijau benamį iš palatos, o šis dar man atrėžė, kad esu bloga motina“, – stebėjosi pasvalietė.
Moteris sakė mačiusi, kad vyras rankose turėjo kažkokią knygą išblukusiu viršeliu. Tačiau tuo metu ji nesidomėjo knygele. Ji bandė ieškoti pagalbos, kas galėtų paaiškinti, ką šis vyras apskritai veikė ligoninėje.
Tačiau čia ji atsimušė kaip į sieną: skyriuje nebuvo nė vienos seselės. Ji ieškojo medikų ir procedūriniame kabinete, ten taip pat nieko nebuvo.
Su vaiku ant rankų moteris bijojo eiti į kitus skyrius. Todėl ji grįžo atgal į palatą, tačiau nenusiramino ir vėl puolė ieškoti personalo. Čia nebuvo nė gyvos dvasios.
Po dešimties minučių pasvalietė per mobilųjį internetą atrado Panevėžio infekcinės ligoninės numerį. Bet niekas neatsiliepė. Galop ji surinko Bendrojo pagalbos centro numerį.
„Įsivaizduoju, kaip beviltiškai turėjo skambėti, kai sakiau operatorei, kad prašau pagalbos iš Panevėžio infekcinės ligoninės“, – nusišypsojo pasvalietė.
Operatorė jai davė priimamojo numerį. Ten atsiliepę medikai jai aiškino, kad ji ne čia kreipiasi, liepė skambinti į skyrių, kuriame ji ir guli. Bet vis dėlto po to skambučio pas I.Krapavickienę atėjo kelios slaugytojos.
Praėjus 13 minučių nuo pirmojo skambučio į infekcinę ligoninę ir priimamąjį, į skyrių atėjo gydytoja.
Nestabilios psichikos vyras
Viena kito skyriaus slaugytoja sukrėtė moterį dar labiau. Ji pasiūlė nusiraminti, nes nieko blogo nenutiko.
„Negi reikia laukti, kol nutiks kažkas blogo, kad kiti imtųsi veiksmų?“ – nesuprato I.Krapavickienė.
Benamis ligoninėje esą lankosi dažnai, yra nestabilios psichikos, tačiau nepiktybinis. Vis dėlto kita slaugytoja papasakojo, kad jis ne vieną motiną jau yra iškoneveikęs, piktais žodžiais keikė ir medicinos darbuotojas, variusias jį lauk.
Pasvalietė baiminosi ir dėl to, kad kitoje palatoje be tėvų gulėjo dvi mergaitės, maždaug 10–12 metų. Tačiau per tą išgąstį ji nepaklausė, ar benamis pirma buvo nuėjęs pas jas, ar iš karto ėjo pas jos sūnų.
Pasvalietė paprašė tuo metu budinčios gydytojos paleisti ją ir jos vaiką namo, nes dėl benamio ji jautėsi nesaugi. Pašnekovė dar pasidomėjo, ar šis įvykis bus kaip nors užfiksuotas, kad tai būtų pranešta ir kitiems darbuotojams.
Gydytoja atsakiusi, kad ligoninė – ne policija, tokių įvykių nefiksuoja. Todėl I.Krapavickienė paskambino į policiją.
„Baiminausi, kad po to neapkaltintų mūsų, jeigu vaikui ar man nuo benamio atneštos kokios ligos prasidės infekcija“, – tikino pasvalietė.
Atvykę pareigūnai pareiškimo nepriėmė, nes niekas nenukentėjo, tačiau įvykį užfiksavo.
Benamis ar prekybos agentas?
Jau būdama namuose moteris susisiekė su ligoninės direktoriumi Eugenijumi Preidžiu. Jis sutvarkė dokumentus dėl nedarbingumo. I.Krapavickienė dar pasidomėjo, ar jis žino, kas jo vadovaujamoje įstaigoje atsitiko savaitgalį.
E.Preidis sakė girdėjęs, kad buvo atėjęs prekybos agentas ir tai supykdė pasvalietę. Moteris nusijuokė išgirdusi, kaip medikai pavadino tą benamį.
Todėl ji paaiškino direktoriui, kaip tas agentas atrodė. Ji paprašė direktoriaus pasistengti, kad tokia situacija nebepasikartotų.
Jos vaikas jau sveikas. Panevėžio infekcinėje ligoninėje jis pagijo, todėl ir kitą kartą, jeigu reikėtų, gultų ten su vaiku, ji tik trokšta, kad benamių ten su neaišku kokiomis infekcijomis ar kėslais nebebūtų.
Prasmunka kaip lankytojai
E.Preidis sakė, kad pirmadienį per susirinkimą jis su medikais sprendė šią situaciją – ką daryti prekybos agentui užklydus į ligoninę. Visi sutarė, kad jeigu koks piktas pardavėjas neklausys medikų, jie privalės kviesti policijos pareigūnus.
Direktorius tikino nežinojęs, kad ligoninėje dažnai lankosi kažkoks benamis. Kartą tik matęs, kaip buvo išvarytas vyras, panašus į pasvalietės apibūdintąjį.
E.Preidis sakė, jog prie ligoninės durų pusmetį kabo informacinis lapas, kad prekybos agentai ligoninėje nepageidaujami.
„Ligonių lankymas yra laisvas. Anksčiau lankytojams iš viso buvo draudžiama ateiti į infekcinę ligoninę, dabar gi tai net gripo epidemijos metu leidžiama. O kaip mums atskirti prekybos agentus? Ir dėl ilgos pagalbos paieškos nežinau, kaip čia buvo. Tačiau su I.Krapavickiene mes jau pakalbėjome ir viską išsiaiškinome“, – pasidžiaugė ligoninės vadovas.
