Pasijuto blogai
Lukas nuo pati gimimo sirgo hidrocefalija, arba kitaip vadinama galvos smegenų vandene, kuomet smegenyse kaupiasi skysčiai. Kaip sako mama, problemų buvo nemažai, teko atlikti ne vieną operaciją. Lukas gyveno su įvestu šuntu, kuris buvo nuvestas į pilvaplėvės ertmę, kad skysčiai galėtų pasišalinti iš smegenų.
Nepaisant to, vaikinas gyveno normalų gyvenimą, baigė mokyklą. Paskutinį kartą operacija jam buvo atlikta 2006 metais. Rugpjūčio 14 dieną vaikinas pasijuto blogai. Paskambino mamai ir pasakė, kad kenčia nuo didžiulio galvos skausmo. Nujautė, jog tai nėra paprastas skausmas, o susijęs su skysčių susikaupimu. Ko gero, užsikimšo šuntas.
Tą pačią dieną šeima iškvietė greitąją, nes matė, kad padėtis tik blogėja. Greitoji nuvežė Luką į Zarasų ligoninę, tačiau ten buvo nuspręsta pervežti vaikiną į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Kaip vėliau pasakys mama – „tai buvo didžiausia mūsų klaida ir blogiausias pasirinkimas“.
Mat iki tol Lukas buvo operuojamas Kauno klinikose, ir viskas baigdavosi sėkmingai.
„Anksčiau, jei prasidėdavo priepuoliai, nuvykdavome į Kauną, kur sūnų išoperuodavo tą pačią dieną. Sūnus atsigaudavo jau po kelių dienų ir galėdavo grįžti namo“, – pasakojo Regina.
Prasidėjo kančia
Į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lukas buvo atvežtas rugpjūčio 15 dieną jau po vidurnakčio. Ten jo jau laukė medikai. Greitai atliko reikiamus tyrimus, pamatė, kad kiek padidėję smegenų skilveliai, tačiau budintis gydytojas nusprendė palaukti kitos dienos. Lukas buvo paguldytas į Neurochirurgijos skyrių.
„Tuomet ir prasidėjo mūsų kančia“, – atsiduso Regina. Luką gydė neurochirurgas Gytis Šustickas. Regina iš karto nuėjo pas mediką pasikalbėti apie sūnaus būklę. „Pradėjome bendrauti, ir jis sakė, esą, gal smegenyse esantis šuntas neatsisakė, todėl operuoti nereikėtų“, – pasakojo motina.
Regina bandė įtikinti gydytoją, kad visi simptomai rodo, jog šuntas užsikimšęs. Lukui skaudėjo galvą, jį pykino, vaikinas trumpam buvo praradęs regėjimą. Tačiau gydytojas teatsakė – „mes kažką darysime“.
Operavo po savaitės
Lukui buvo prijungtos lašelinės. Taip jis buvo gydomas visą savaitę. Tik po savaitės medikai nutarė, kad vaikiną reikia operuoti – išimti seną šuntą. „Keista, bet apie naują šuntą jie nieko nesakė. Minėjo, gal jį įdės per dvi savaites, gal per mėnesį. Nustebau. Pasakiau, kad be šunto jis neišgyvens nė dienos“, – sakė Regina.
Lukui buvo atlikta operacija, šuntas išimtas, skystis išleistas. Vaikina kaip mat pasijuto gerai, paskambino mamai. Deja, gerai Lukas jautėsi vos penkias valandas. „Jis vėl krito į tą pačią pradinę padėtį. Po operacijos mano sūnus nė nebuvo nuvežtas į reanimaciją, tiesiog užsiūtas ir paguldytas į paprastą palatą“, – pasakojo Regina.
Motina puolė skambinti gydytojui G.Šustickui, klausti ką daryti. Tačiau išgirdo: „Mama, tu apsiramink, ten palikta gera gydytojų komanda“. Moteris bandė aiškinti, kad padėtis blogėja, bet gydytojas teigė negalintis grįžti į ligoninę, nes išvažiuoja.
Pas Luką atėjo budintis gydytojas, vaikinas prašė ką nors daryti, nes tikino neiškentėsiąs nė vienos nakties. Gydytojas atšovė: „nušok nuo bangos, esi jaunas, iškentėsi“.
„Tai buvo absurdas, niekur daugiau negalėjome kreiptis. Niekas neklausė, kaip jis jaučiasi. Tik vėliau sužinojome, kad Lukas tuo metu buvo sunkiausias pacientas visame Neurochirurgijos skyriuje. Tai buvo penktadienis, nakvoti ligoninėje man neleido, todėl grįžau kitą dieną“, – pasakojo motina.
Brangi „pompa“
Niekas pas mus nebeatėjo nei šeštadienį, nei sekmadienį. Susikibę už rankų su sūnumi laukėme, gal pirmadienį kas nors iš medikų pas mus ateis, gal suteiks pagalbą. Deja, apie vidurnaktį jį ištiko koma. Ji rado tiesiog mirusį. Aišku, jį gaivino, bet smegenys buvo jau mirusios. Tada Luką vėl operavo, įdėjo dreną. Kam jie tai darė, kai vaikas jau buvo miręs, aš nesuprantu“, – skausmo neslėpė Regina.
Atsakyti į šį klausimą Reginai negalėjo ir medikai. „Gal mums reikėjo anksčiau išvažiuoti iš tos ligoninės, vykti į Kauną, bet juk mes tikėjome medikais. Pirmą kartą gyvenime matau tokį gydytojų aplaidumą. Juk mes kalbame apie neurochirurgus, profesorius...“ – pasakojo moteris.
Kitą dieną Regina stovėjo prie gydytojų konsiliumo durų, išgirdusi, kad jie pradėjo kalbėti apie Luką, moteris įėjo į kabinetą ir paklausė – ką jie padarė, kad išgelbėtų jos vaiką. „Jūs nepadarėte nieko, o tik paprasčiausiai jį nužudėte“, – gydytojams išrėžė vaiko netekusi motina.
Jokio atsakymo ji neišgirdo. Pasak Reginos, visi sėdėjo nuleidę galvas ir neturėjo ką atsakyti.
„Aš kreipdavausi į kiekvieną gydytoją, kuris tik užeidavo į Luko palatą, klausiau, jei sūnaus gydytojo nėra, gal kitas gali padėti. Neurochirurgas Širšinaitis atėjęs į Luko palatą pasakė man – ką jūs galvojate, mama, kad čia pas mus yra tų pompų? Pompos kainuoja 1500 eurų. Sakiau gydytojui, palaukite, o jeigu jos reikia skubiai, kai žmogus miršta. Taip, žmogus ir mirė“, – pasakojo Regina.
Moteris įsitikinusi – Lukas mirė tik dėl gydytojų aplaidumo. „Jie aiškino, kad yra rizika įvesti šuntą, gali pakliūti infekcija, bet tai juk ne mirtis... Jie tiesiog viską išlupo, atvežė į palatą ir paliko. Luko gydytojui netgi buvo duoda „dovanėlė“, bet jis vis tiek nesiteikė ateiti apžiūrėti mano vaiko“, – sakė moteris.
Tikėjosi stebuklo
Lukas iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad išgyvens. Po operacijos paskambinęs mamai su džiaugsmu sakė: „Mama, nejau aš pagaliau gyvensiu be tos pompos? Gal įvyko stebuklas“.
„Jis tikėjo, kad viskas bus gerai. Tačiau kai pradėjo blogėti, viltis išblėso. Tuomet jis manęs paklausė – mama, o ką mums daryti? Ką aš galėjau daryti, kai niekas nenorėjo manęs klausyti“, – verkdama sakė Regina.
Lukas mirė rugpjūčio 24 dieną. Skrodimas parodė, kad pirmiausia sutriko vaikino širdies veikla, vėliau skystis užspaudė smegenis. Užuojautos žodžius jo mama išgirdo tik iš skyriaus vedėjo.
Regina tikina – jei galėtų, kreiptųsi į teismą, bet tam neturi pinigų. Kol kas jie kreipėsi į pačią ligoninę. „Noriu, kad visi sužinotų mano istoriją, net taip negali vykti. Taip daugiau negali atsitikti kitoms šeimoms. Galėčiau rėkti prieš visą Lietuvą – kaip šitaip galima..“, – skausmo neslėpė moteris.
Žiniasklaidai paaiškinti, kas atsitiko ir kodėl Lukas mirė, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė atsisakė. Esą negali to padaryti be artimųjų raštiško sutikimo, geriausia – patvirtinto notaro parašu.
