Tačiau viename be galo gražiame Lietuvos kampelyje, pačiame pietvakariniame pakraštyje, kur Suvalkiją garsinančios lygumos persilieja į neramiai banguojančias kalvas, kur beveik prie dangaus pakilęs tyvuliuoja didžiulis skaidrus, už Baltijos jūrą senesnis ežeras ir susieina trijų valstybių sienos, V.Kočiubaitį žmonės žino visai kitokį.
Tai – tikrų tikriausias šio krašto metraštininkas, daugybę gyvenimo metų ir jėgų atidavęs rinkti ir skleisti informacijai apie Vištyčio miestelio ir jo apylinkių istoriją, jame gyvenusius pačių įvairiausių tautybių ir religijų žmones.
Prieš keletą metų majoras, laisvesnėmis nuo gausybės darbų akimirkomis prižiūrintis Vištyčio internetinį puslapį ir miestelio „Facebook“ paskyrą, išleido istorinį romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“. Romantiška, bet kartu skausminga meilės istorija skleidžiasi apipinta tikrais istoriniais faktais ir cituojamais dokumentais iš kryžiuočių kronikų, carinių teismų dokumentų ir kitų šaltinių. Viską apjungianti grandis – neįvardytas Miestelis šalia Ežero, kurio aprašymuose nesunku atpažinti autoriaus gimtąjį Vištytį.
Sekmadienį, rugpjūčio 16 d., Vištytis sulaukė dar vieno džiugaus įvykio – miestelyje pristatyta V.Kočiubaičio kartu su Žydrone Kolevinskiene sudaryta šiam kraštui, jo istorijai ir žmonėms skirta monografja. Informacija nesutilpo į vieną knygą – pasirodė solidus dvitomis su daugybe istorinių nuotraukų, kiekviename iš tomų – apie 700 puslapių.
Akivaizdu ir be paaiškinimų: šitiek laiko ir jėgų atiduoti veiklai, kuri nėra tiesioginis tavo darbas, galima tik be proto ją mylint. V.Kočiubaitis neslepia – Vištytis jam yra lyg „dvasinė būsena“.
– Prieš keletą metų – istorinis meilės romanas apie Vištytį, dabar – milžiniškas dvitomis. Tuo pat metu – šiam miesteliui skirtas interneto tinklalapis, „Facebook“ grupė. Nors gyvenate visai ne čia, profesija nesusijusi nei su istorija, nei su su muziejais, nei su literatūra. Kodėl tiek daug dėmesio ir laiko skiriate šitam miesteliui?
– Esu kilęs iš Vištyčio – kaip ir kiekvienas pilietis iš kokio nors kaimelio kilęs, ir tiek. Viskas prasidėjo prieš daugiau kaip 10 metų. Tada pradėjau rinkti informaciją interneto puslapiui, ir viskas įsibėgėjo. Kokių nors „praregėjimų“ neįvyko, tai atėjo laipsniškai.
Turėjau labai gerą pavyzdį – mokytoją, su kuria palaikiau ryšį ir baigęs mokyklą. Ji užsiėmė kraštotyra, įkūrė kraštotyros muziejų. Vėliau supratau, kad turėčiau vietoj jos tęsti darbus šioje srityje.
Vėliau kiekybė peraugo į naują kokybę – taip gimė knygos. Faktai galvoje taip susidėstė, kad pamaniau, jog būtų visai neblogas siužetas romanui. Jį rašyti pradėjau 2005 m., būdamas misijoje Afganistane, po to buvau kurį laiką užmetęs, tada vėl grįžau.
Mano romanas paremtas tikrove, istorine praeitimi, netgi ta, kuri buvo prieš 630 metų, kuomet kryžiuočiai apsilankė prie Vištyčio ežero.
– Kas jums dabar yra Vištytis?
– Man Vištytis – tai dvasinė būsena. Ten gimiau, augau, o dabar vėl, galima sakyti, sugrįžau. Prieš tai buvau įsigijęs sodybą šalia Vištyčio, o dabar su Dievo pagalba pavyko nusipirkti medinį namuką pačiame Vištytyje.
Svarstau, kad sugrįšiu ten gyventi. Buvo pamąstymų dirbti Vištytyje gydytoju. Tris vasaras esu ten dirbęs – išleidęs miestelio gydytoją atostogauti, pats ją pavaduodavau.
– Kokie gražiausi atsiminimai, išgyvenimai susiję su šiuo miesteliu?
– Visa mano vaikystė, prabėgusi Vištytyje, yra vienas pozityvus išgyvenimas. Ir mokykla, ir veiklos, ir draugai, ir tėvai, broliai, seserys. Į viską, kas susiję su Vištyčiu, man yra tik pozityvu.
Netgi pastebėjau, kad jei administruodamas interneto puslapį susiduriu, kad miestelyje yra kažkas blogai, kažkas negero įvyko ar ežeras užterštas, – iš esmės negaliu skelbti tokios informacijos. Aišku, tai yra blogai – bet negaliu kitaip.
Vaikystėje labai mėgau maudytis Vištyčio ežere, gerai plaukiau ir nuplaukdavau gana toli. Bet tris kartus skendau, todėl tas ežeras man visada susijęs su riba tarp gyvenimo ir mirties.
– Tas ežeras jums – kažkas mistiško?
– Be abejo. Ta visa erdvė yra mistiška. Ežeras – ypač. Atvažiavęs iš Kauno, pirmiausia skubu prie ežero, o tik po to važiuoju į namus.
Vištyčio ežeras ir objektyviai skiriasi nuo daugelio kitų ežerų. Jis yra nepaprastai aukštai, 182 m virš jūros lygio. Jis didelis ir labai švarus, nepaisant tam tikrų vasaros momentų. Ledyninės kilmės, senesnis už Baltijos jūrą.
Prie šio ežero susieina trijų valstybių sienos. Vištyčiokai juokauja: jeigu gaidys gieda Vištytyje, jį girdi trys valstybės, Lietuva, Lenkija ir Rusija.
Gal ir ne mistika, bet istorinė praeitis, tačiau per šį ežerą carzimo laikais ėjo didžiulė kontrabanda ir buvo organizuotas labai intensyvus knygnešystės kelias. Vištytis – tai knygnešių kraštas.
Visiškai šalia, tik jau Kaliningrado srityje – Rominta, senovės baltų šventovė. Tai irgi suteikia mistiškumo. Nors ten dabar kita valstybė, netgi geografiškai tai ta pati Vištyčio aukštuma. Rusų archeologai dabar prie Vištyčio ežero atlieka intensyvius kasinėjimus.
Atradimai leidžia kelti hipotezę, kad Vištytis buvo ta vieta, pro kurią tirpstat ledynams paskui elnius keliavo medžiokliai iš Vakarų Europos. Vištyčio ežero pakrantės apgyvendintos prieš 13 tūkst. metų – tai yra nepaprastai seniai.
– Ar kapstydamasis po miestelio istoriją daugiau sužinojote ir apie savo paties protėvius? Nuo kada jie gyveno Vištytyje?
– Ne, mano protėviai negyveno Vištytyje. Mama kilusi nuo Kalvarijos, o tėvas – iš Dzūkijos. Mama, baigusi buhalterijos mokslus, gavo paskyrimą į Vištytį ir ten atvyko. Aš ten ir gimiau ir užaugau.
– Mamos tėviškei Kalvarijai nejaučiate sentimentų?
– Ne, absoliučiai jokių. Nors teko ten dažnai būti. Vištyčiui neįmanoma nejausti sentimentų. Įspūdingas ežeras, graži gamta – iš čia nuvažiavus į vietą, kur nėra nei upės, nei ežero, nei moreninių kalvų, sunku suvokti, kaip ten žmonės iš viso gyvena. Aš tokioje vietoje negyvenčiau – važiuočiau ten, kur gražu, kur yra vandens, miškų. Kur yra erdvė, mistiška aplinka.
– Istorija, archeologija, knygos – regis, visi pomėgiai sukasi vien apie humanitarinius dalykus. Kaip iš viso tapote gydytoju – kodėl ne istoriku?
– Jeigu dabar reikėtų rinktis specialybę – būčiau, ko gero, arba filologas, arba istorikas. Mokykloje jokių ypatingų pasiekimų neturėjau, nors ją baigiau tik su dviem ketvertais. Bet mano šeimoje buvo labai daug gydytojų – pusseserės, pusbroliai. Grįžus po kariuomenės pusseserė pasiūlė stoti į mediciną – esą, tikrai priims. Taip ir įvyko.
– Jūsų kaip mediko specializacija labai savotiška – esate karo medikas...
– Labai džiaugiuosi atsidūręs karo medicinos srityje. Tai man suteikė galimybę pamatyti kitokio gyvenimo – stažuotis beveik metus Prancūzijoje ir, žinoma, dalyvauti misijose. To, ką ten pamačiau, nepamatysi gyvendamas Lietuvoje ar važinėdamas į stažuotes kaip paprastas gydytojas.
– Kada įvyko posūkis į karo mediciną?
– Tai įvyko, kai baigiau rezidentūrą. Kaip tik kūrėsi nepriklausomos Lietuvos kariuomenė. Vienas draugas pakvietė į Karo medicinos tarnybą, ten trūko gydytojų. Taip ir atėjau.
Reikėjo baigti ir Karo akademijos kursus, juos baigus buvo suteiktas kapitono laipsnis. Po to teko baigti begalę kitų kursų, susijusių su karo medicina. Daug patirties davė praktinis darbas. Tris mėnesius dirbau su vokiečiais labai aukšto lygio karo ligoninėje Kabule. Vėliau du kartus po pusę metų dalyvavau lietuvių misijose Čagčarane, Afganistano Goro provincijoje.
– Kokių pavojų teko patirti misijose Afganistane?
– Buvo ir apšaudymų – bet kad ten yra labai pavojinga, tikrai neteigčiau. Jokios baimės niekada nejaučiau, netgi nerimo. Aišku, visko mačiau – ir žuvusių, ir sužalotų žmonių.
– Koks yra karo mediko darbas, ką teko daryti?
– Karo medikas turi būti labai universalus. Tu susiduri su tokiomis situacijomis, kuriose nesi buvęs, ir su tokiomis ligomis, kurių nesi matęs. Pavyzdžiui, maliarija ten nepaprastai paplitusi. Labai paplitusi ir tuberkuliozė, Dengė karštinė, leišmaniozė – begalė egzotiškų, subtropinių ligų, kurios sutinkamos tiktai Vidurio Azijoje. Tenka jas diagnozuoti, mokėti gydyti, žinoti, ką daryti.
Prižiūrėjome karių sveikatą, bet mūsų papildoma funkcija buvo teikti sveikatos paslaugas vietiniams ligoniams. Dirbome kartu su ukrainiečiais, mūsų ligoninėje aš buvau vidaus ligų gydytojas. Man teko gydyti visus afganistaniečių vaikus. Tai neįkainojama praktika. Lietuvoje nėra nei tokių ligų, nei tokių sunkių būklių. Visko teko matyti. Vaikų man ypač būdavo gaila.
Vaikai ten serga visomis avitaminozėmis, tuberkulioze, meningitais, skorbutu (vitamino C trūkumu). Būna įvairios traumos, labai dažni infekciniai viduriavimai. Labai džiugu, kai matai, kad tavo gydymas veikia. Vietos gyventojai labai stebėjosi, kad mes tokiais kiekiais gydome žmones.
– Ar nėra prieštaravimo tarp kario ir gydytojo profesijų? Vienas, šiaip ar taip, turi teisę – o kartais ir pareigą – žudyti, kitas, davęs Hipokrato priesaiką, privalo bet kokia kaina gelbėti gyvybę.
Yra nustatytos sąlygos, kada tu turi šauti – ir tu šauni. Man asmeniškai neteko panaudoti ginklo kaip kariui. Bet matyti, kaip jis panaudojamas, nušaunant žmogų – teko. Žiūrint iš šalies, gydytojas ir ginklas – nesuderinama. Bet tu esi karo medikas. Turi apsaugoti save, kitus ir suteikti pagalbą.
– Kaip Karo medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas esate atsakingas už šauktinių sveikatos patikrinimus. Kokių medicininių staigmenų pateikė ši šauktinių banga?
Jokių staigmenų, išsisukinėjimų nebuvo. Jų motyvacija aukšta, tikrai žmonės norėjo eiti tarnauti, buvo daug savanorių – net nustebome.
– Ar sveiki mūsų jaunuoliai?
– Ne, nepasakyčiau, kad sveiki. Jų tinkamumas – apie 50 proc., kita pusė netinka tarnybai. Nors prieš 10 metų buvo ir blogesni rodikliai. Pagrindinės sveikatos bėdos atrodo trivialios – regėjimo sutrikimai, širdies, kraujagyslių sistemos ligos, ydinga laikysena, stuburo iškrypimai, plokščiapėdystė. Ir epileptikų pasitaiko, ir bronchine astma sergančių. Turintys šiuos susirgimus išreikštu laipsniu tarnybai netinkami.
