Kai kurie plačiai paplitę diagnostiniai testai įgalina organizme aptikti jautrius biomarkerius, kurie signalizuoja apie ligą tose jos vystymosi stadijose, kai dar nesama jokių simptomų arba kai jie vos juntami. Tačiau, lygiai taip pat, šie testai gali skelbti ir netikrą pavojų.
Neseniai buvo pranešta, jog Didžiojoje Britanijoje krūties vėžio hiperdiagnostika konstatuota 19% atvejų, o prostatos tumoras „identifikuotas“ (pagal PSA testą, iki šiol laikytą itin jautriu) net 50-čiai procentų ligonių, t.y. kas antram pacientui. Pastebėta, kad hiperdiagnostika yra gana dažna skydliaukės vėžio atvejais, o taip pat persistengiama ir vertinant kardiovaskulines būsenas, chronines inkstų ligas ir pan. Neigiamos bereikalingo gydymo pasekmės sudaro ilgoką sąrašą – drastiškas viso ar dalies organo pašalinimas, didžiulė fizinė ir psichologinė trauma, sveikatos fondų eikvojimas, laiko praradimai (gaišinamas ligonis ir medicinos personalas), gydymo įstaigų perkrovimas, papildomi ekonominiai nuostoliai dėl trumpalaikio ar ilgalaikio nedarbingumo ir t.t.
Visi žinome, kad vėžinis susirgimas yra absoliutus iššūkis gyvenimui ir egzistencinei būčiai. Taigi, iškyla didžiulė problema kaip tinkamai, adekvačiai ir objektyviai diagnozuoti gyvybei pavojingus susirgimus. Įvairūs biomarkeriai, atspindintys esamą onkologinę ar kitą ligą, gali nevienodai informuoti gydytojus, ypač kai liga savo eigoje keičia savo vystymosi stadijas. Todėl akivaizdu, jog testų ir jų rezultatų interpretacija turi būti optimizuojami ir, galimai, reikalinga papildoma informacija bei pačių testų jautrumo ir specifiškumo revizija. Taigi, būtina tobulinti mūsų gebėjimus rūšiuoti ligonius – identifikuoti tuos, kuriems tikrai reikalingas drastiškas gydymas ir kuriems ne.
Paskutinieji pranešimai iš Australijos rodo, jog informacija apie medicininius testus ir jų interpretaciją ligoniams yra suteikiama nepakankamai ir neišsamiai. Pavyzdžiui, iš 500 moterų, kurioms buvo atlikta mamografija, tik 10% iš jų gavo visapusišką gautų rezultatų komentarą; tik 18-kai procentų vyrų, kuriems įtartas prostatos vėžys, buvo tinkamai nušviesta testų vertė ir jų diagnostinių galimybių ribos.
Nors ir nuskambės ciniškai, – sako F.Bushrod – iš ligų hiperdiagnistikos pelnosi farmacijos kompanijos. Jeigu į šią problemą nebus atkreiptas tinkamas dėmesys, tęsia ji, tuomet hiperdiagnostika mus visus pavers ligoniais.
