– Kodėl pasirinkote būtent kardiologijos medicinos kryptį? Koks, Jūsų manymu, yra ar turėtų būti geras kardiologas?
– Kardiologijos pasirinkimas mano profesiniame kelyje gana atsitiktinis, tačiau tikrai sėkmingas. Pripažindama kitų medicinos sričių privalumus, galiu dar kartą sau patvirtinti, jog jei reikėtų spręsti iš naujo – rinkčiausi tik šią specializaciją. Galbūt dėl to, jog man visada buvo įdomus visos sistemos – viso žmogaus organizmo – darbas. O širdis toks jau organas – niekas be jo nefunkcionuoja. Taigi, nori nenori, turi išmanyti tokias sritis, kaip pulmonologija, nefrologija, gastroenterologija, neurologija ir kt.
Iš čia išplaukia ir mano „gero kardiologo“ vizija – domėtis ir suvokti ne tik širdies-siurblio ir kraujagyslių-vamzdyno sandarą bei darbą, bet ir tos sistemos veiklos sutrikimo įtaką bei padarinius visiems kitiems organams. Norint tapti geru kardiologu, reikia turėti vieną pagrindinių „gero mediko“ savybių – smalsumą ir neblėstantį tobulėjimo, mokymosi poreikį. Jei šalia profesinių aukštumų dar prisideda žmogiškosios savybės – atjauta, rūpestingumas, sąžiningumas, tada jau galime kalbėti apie „tobulą mediką“, nors tobulumui ribų nėra.
Mūsų pacientai tampa mūsų „giminaičiais“ visą likusį gyvenimą, mes pažįstame jų šeimas, kartais turime įtakos jų sprendimams tam tikrose situacijose, taigi dirbame ne tik tiesioginį darbą, bet ir psichologo-psichoterapeuto, socialinio darbuotojo.
– Jūsų daktaro disertacijos tema – „Širdies resinchronizuojamojo gydymo efektyvumo įvertinimas ir prognozavimas“. Kas paskatino pasirinkti būtent šią mokslinio tyrimo kryptį bei temą?
– Jau ilgus metus, nuo pat 1996 metų, kai Santariškių klinikose buvo įkurtas tuo metu VI-as širdies chirurgijos skyrius, mano kardiologinis darbas buvo labiausiai specializuotas širdies nepakankamumo srityje. Šiame skyriuje, tuomet vadovaujamame šviesios atminties doc. S. Miniausko, koncentravosi pacientai, patiriantys sunkiausias širdies nepakankamumo stadijas, kai jau menkai tepadeda medikamentinis gydymas. Tuomet sunkų širdies nepakankamumą vis dažniau buvo imamasi gydyti chirurginiu būdu.
Daug domėjausi medicinos pasiekimais šioje srityje, intervencinių metodų taikymu, taip pat elektrokardiostimuliatorių implantavimu, kurie Santariškių ligoninės Širdies ir kraujagyslių ligų klinikoje pradėti naudoti 2002 metais. Džiugu, jog iki 2013 metų pabaigos jie buvo pritaikyti net 386 pacientams.
Taigi, įgijusi jau tikrai nemažą klinikinę patirtį, pajutau poreikį įsigilinti ir apibendrinti mūsų kardiologų-elektrofiziologų ilgamečio darbo rezultatus, palyginti juos su pasaulinėje literatūroje skelbiamais duomenimis bei pabandyti pagerinti šio gydymo rezultatus.
– Nuo širdies nepakankamumo pacientai kenčia tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Kokias didžiausias problemas, uždavinius įžvelgtumėte?
– Visų pirma turėčiau pabrėžti, jog širdies nepakankamumas nėra atskira liga, tai sindromas – nusiskundimų ir požymių visuma, kuria gali pasireikšti praktiškai bet kuri širdies liga, jei ji progresuos ir nepasiduos gydymui. Nepaisant vis tobulėjančio medikamentinio ir chirurginio gydymo galimybių, o gal kaip tik dėl to, jog gydymas tapo sėkmingesnis ir daugelis ligonių išgelbėjami nuo ankstyvos mirties, pacientų, patiriančių toli pažengusios širdies ligos stadijas ir kenčiančių nuo širdies nepakankamumo, daugėja.
Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje širdies nepakankamumas įvardijamas pandemija, puolančia ekonomiškai išsivysčiusias šalis, kuriose ryškėja gyventojų populiacijos senėjimas. Didelį nerimą kelia šiems pacientams reikalingos žmogiškosios ir ekonominės sąnaudos – širdies nepakankamumo ligonius lydi polifarmacija, dažnos ir pakartotinės hospitalizacijos, sudėtingi ir brangūs chirurginiai prietaisai, sėkmingą gydymą garantuoja tik didelės medikų komandos kontroliuojamas darbas. Vienas iš svarbiausių uždavinių – sugebėti įtraukti pacientą į savišvietos – savistabos – savigydos sistemą, sukurti atgalinio ryšio mechanizmą, padedantį nuspėti ir sustabdyti ligos blogėjimą dar nepasiekus hospitalizacijos poreikio.
Lietuvoje funkcionuoja dispanserizacijos sistema, Santariškių klinikose įkurtas koordinacinis toli pažengusio širdies nepakankamumo chirurginio gydymo centras, vadovaujamas prof. K. Ručinsko. Nors jau yra daug padaryta, tačiau dirbdama kasdienį praktinį darbą matau, jog spręstinų problemų dar yra daug. Kartu su ilgamete kolege gyd. m. dr. G. Zuoziene puoselėjame specializuoto sunkaus širdies nepakankamumo gydymo skyriaus viziją, kuriame koncentruotųsi pacientai, kurių perspektyva – chirurginis gydymas, būtų prižiūrimi širdies transplantacijos programos recipientai, ligoniai po širdies persodinimo ir dirbtinių širdžių operacijų, būtų implantuojami sudėtingi elektrofiziologiniai prietaisai, atliekamos mini invazinės širdies geometriją ir vožtuvus koreguojančios procedūros. Be abejo, šie darbai vyksta ir dabar, tačiau neabejotinai didėjant ligonių srautams bei galimų gydymo metodų pasirinkimui, akivaizdžiai efektyvesnį darbą garantuotų išgryninta pacientų atranka, vieninga ir atjauninta aukščiausio lygio kardiologų komanda, glaudžiai bendradarbiaujanti su širdies chirurgais, reanimatologais, elektrofiziologais, sudėtingų naujausių vaizdinimo metodų specialistais.
– Koks yra Jūsų gyvenimo kredo, pagrindinės profesinės veiklos taisyklės ar pamatas?
– Gyvenimas jau pakankamai ilgas ir įvairus – sudėtinga jį užkoduoti į vieną formulę. Manau, kiekvienas iš mūsų gyvenimo eigoje pereiname įvairius etapus – nuo maksimalistinių siekimų ir kategoriškų reikalavimų sau ir kitiems iki protingo pakantumo, tolerancijos kitokiai nuomonei bei saviraiškos būdams. Tiek žmogiškąja, tiek profesine prasme, manyčiau, labai svarbus tikrumo ir teisumo sau pačiam jausmas, pripažinimas, jog duotoje situacijoje maksimaliai išnaudojai savo galimybes problemos sprendimui.
Mediko darbą lydintis pacientų nerimas, skausmas, netektys negali neturėti įtakos mūsų pačių jausmams, požiūriui į gyvenimą ir jo pabaigą, natūralios ir tam tikros cinizmo dozės, kartais nesuprantamos likusiai žmonijos daliai. Kiekvienas atranda savo būdų apsiginti nuo nevilties, rezignacijos. Man priimtina, kai sako, kad medikai – meno žmonės, nes sukurtas grožis – ar popieriuje, ar scenoje, ar ekrane – leidžia įsitikinti aukštesniais žmogaus egzistavimo tikslais, nepasibaigiančiais vien šiuo gyvenimu.
Šis anksti mus palikusio poeto Tomo Arūno Rudoko eilėraštis itin įžvalgus:
Mirtis yra toks paprastas dalykas,
Kada žmogus pradingsta be žinios.
Juk nieks nežino, kur jis pasiliko.
Gal geria vyną soduos amžinuos?
Mirtis skausminga ir beskausmė būna.
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Žmogus palieka tuščią kūną
Ir siela lieka nekalta…
