Pašaukimas savanorystei
Savo profesinę karjerą med. dr. Paulius Rudalevičius pradėjo Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikoje. Būdamas rezidentas, specialistas suprato, kad nori specializuotis kataraktos ir refrakcinės chirurgijos srityje.
„Tuomet pamažu ėmėsi rastis įvairių galimybių dviem, trims mėnesiams išvažiuoti patobulinti žinias užsienyje. Per vieną tokią išvyką Jungtinėse Amerikos Valstijose susipažinau su daktare Ūla Jurkūnas. Ji pakvietė mane į Harvardo universiteto Masačiusetso akies ir ausies ligoninę Bostone – vieną iš penkių geriausių tokio pobūdžio ligoninių Amerikoje, į kurią atvyksta pacientai iš viso pasaulio. Būtent ten, dirbdamas kataraktos, refrakcinės chirurgijos ir ragenos skyriuose, susipažinau su kolegomis iš Indijos, kurie, kaip ir aš, buvo atvykę į JAV pasitobulinti. Kaip vėliau paaiškėjo, ši pažintis buvo lemtinga. Su jų pagalba susitvarkęs visus reikiamus dokumentus, išvažiavau į Kanpūrą Indijoje“,– prisiminė specialistas.
Po darbo su pacientais Indijoje med. dr. P.Rudalevičius sakėsi jau žinojęs, kad į panašią kelionę tikrai dar važiuos. Turint galvoje, kad Afrikoje itin trūksta specialistų, gydančių įvairias ligas, šis žemynas buvo puikus pasirinkimas savanorystei pasiryžusiam medikui.
„Iki šiol Afrikoje esu buvęs penkis kartus – du kartus Siera Leonėje, vienąkart Gvinėjoje, vieną kartą Konge ir šiemet – Madagaskare – kur dirbu su organizacija „Mercy Ships“. Tai yra amerikiečių organizacija, kuri turi mobilią ligoninę, keliaujančią po skirtingas Afrikos šalis. Viena iš problemų, kurias sprendžia ši organizacija yra akių ligos. Taigi aš įsiliejau į specialistų komandą kaip akių gydytojas ir savanoriškai važiuoju ten jau penktus metus“, – sakė gydytojas oftalmologas.
Šiemet – į Madagaskarą
Šiais metais Medicinos diagnostikos ir gydymo centro Oftalmologijos centro vadovo keliai pasuko į Madagaskarą. „Vėl buvo mintis važiuoti į Gvinėją, bet ten dabar labai nesaugu dėl Ebolos viruso. Tad pasirinkau Madagaskarą, kuris yra priešingoje žemyno pusėje ir ten infekuotųjų Ebolos virusu šiuo metu nėra“,– paaiškino med. dr. P.Rudalevičius. Ir pridūrė, kad atvykęs į šią Afrikos salą iš karto pastebėjo jos išskirtinumą.
„Pati sala: visa augalija yra kitokia. Tai galima rasti tik Madagaskare. Taip pat ir žmonės. Jie yra tamsaus gymio, bet labiau panašūs į Indonezijos salų gyventojus. Jų ir elgesys yra labai įdomus. Tai yra salos gyventojai, kurių niekas nebuvo užkariavęs. Niekas jų neskriaudė ir neengė. Jie širdyje labai draugiški ir tai matosi. Vietinis niekuomet neturės minčių, kad jį kas nors užpuls ar apgaus. Žinoma, yra šiokių tokių ekonominių problemų, korupcijos, bet madagaskariečiai pasąmonėje „užsiprogramavę“ vidinę taiką ir tai yra įskiepyta jau nuo mažens. Jei Madagaskaro gyventojai su tavim pasisveikina, o tu atsakai ne pakankamai nuoširdžiai, jie galvoja, kad padarė kažką ne taip ir jaučiasi blogai. Žodžiu, natūralumas, draugiškumas ir gerumas čia tikrai jaučiami“, – pamąstymais apie Madagaskare tvyrančias nuotaikas dalijosi akių ligų specialistas.
Tačiau, žinoma, ne į gilintis į vietinių gyventojų psichologijos subtilybes vyko specialistas. Pirmasis med. dr. P.Rudalevičiaus tikslas visuomet yra padėti vietos gyventojams, turintiems regos problemų.
„Atlikti operaciją, kad pacientas galėtų matyti, nes kataraktų yra labai daug, o gydytojų santykinai labai mažai. Kitas dalykas, tokios pagalbos prieinamumas pacientams ten yra labai sudėtingas, tiek dėl finansinių niuansų, tiek dėl pačių gydytojų trūkumo. Tad antras tikslas buvo paruošti vietos gydytoją. Mes atliekame kataraktos operacijas tam tikra metodika, kuri sutaupo pakankamai daug laiko ir lėšų. Mokytas vietinis akių ligų gydytojas, šią metodiką stebėdavo, o tada ir pats, su mūsų pagalba, esant sunkumams, operuodavo. Tai darėme tam, kad kai mes išvažiuojame, liktų žmogus, kuris galėtų toliau gydyti žmonių akis ir mokyti savo kolegas“,– kelionės tikslus įvardijo oftalmologas.
Ligos tos pačios, tik labiau įsisenėjusios
Nepaisant visiškai kitokių gyvenimo sąlygų ir medicinos paslaugų lygio, Madagaskare žmonės serga tomis pačiomis akių ligomis kaip ir visame pasaulyje. Tiesa, med. dr. P. Rudalevičius pastebi, kad jos kur kas labiau apleistos, įsisenėjusios. „Jei kalbėtume apie kataraktą, tai žmogus Madagaskare jau dažniausiai nieko nemato ir jį kas nors atveda. Atlikus operaciją tokiam pacientui labai pasikeičia gyvenimas. Neretai pacientai net po kelerius metus būna nematę savo artimųjų“, – pasakojo gydytojas oftalmologas-mikrochirurgas.
Kita Madagaskare dažna akių liga – glaukoma, dažni ir tinklainės degeneraciniai pakitimai. „Taip pat įvairios sisteminės ligos, kurios turi įtakos akims. Infekcinės ligos, kurios ten yra pakankamai dažnos ir atsiliepia akių pakitimais“,– vardijo med. dr. P.Rudalevičius.
Ligų apleistumą specialistas aiškina ne tik gydytojų stoka. Net jei žmogus ir patenka pas specialistą, ne visada yra gydymui reikiamų priemonių, o kartais trūksta net ir medicininių žinių ar reikalingų vaistų.
Apskaičiuota rizika
Kelionės neapmokamos, darbas taip pat. O pagalvojus apie išvardytas šalis Afrikoje, daugeliui jos pasirodys ne pati saugiausia kelionės kryptis. Tačiau med. dr. P. Rudalevičius sako, kad per penkerius metus pavojų nėra kilę.
„Tam, kad jų nekiltų, yra tam tikrų priemonių. Jei kalbame apie infekcines ligas ir galimybę jomis užsikrėsti, tai yra tam tikros elgesio taisyklės, taip pat skiepų protokolas, kurį reikia įvykdyti dar prieš išvykstant. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl to, kad kitu atveju tiesiog neįleistų į šalį. Taip pat yra ir kitos elgesio taisyklės. Kalbu tiek apie maistą, kurį valgai, tiek apie elgesį ar higieną. Svarbiausia jų laikytis ir tada jokių problemų nekyla. O dėl saugumo, yra apsauga, kuri būna šalia tiek keliaujant, tiek kažkur apsistojus.
Tačiau yra ir saugumo taisyklių, jei esi vienas, kažką darai savarankiškai. Valandos, kuriomis kažkur eini, žmonės su kuriais bendrauji, pas ką eini į svečius ir kas eina pas tave – visa tai yra svarbu. Taip pat yra mūsų vidinis etikos kodeksas, kurio laikomės. Žinome, kad tada ir mums ir aplinkiniams yra saugiau“,– pasakojo akių ligų gydytojas med. dr. P. Rudalevičius. Ir pridūrė, kad tam tikrų niuansų yra kiekvienoje šalyje. Skiriasi kultūros, bendravimas. Kas vienoje šalyje yra norma, kitur gali būti įžeidimas.
Medikas neslėpė, kad ir toliau kasmet ketina važiuoti į misijas ir padėti vargstantiems, nes tai, pirmiausia, – galimybė įvykdyti pagrindinę gydytojo misiją – padėti žmonėms. Be to, savanorystė – puiki proga įgyti profesinės patirties. Ypač kai ligonio situacija itin sudėtinga. Ką jau kalbėti, kad tokios kelionės leidžia praplėsti akiratį, susipažįstant su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis.
