– Kodėl nusprendėte įsikurti Jungtinėje Karalystėje? Ar sunku buvo įsidarbinti gydytoja?
– Su šeima nusprendėme, kad norime išmėginti gyvenimą svetur. Didesnėje šalyje daugiau galimybių, perspektyvų, viliojo ir nauji iššūkiai. Pagalvojome, kad esame jauni, tad kada, jei ne dabar? Mano būsimas vyras tuo metu dirbo tarptautinės kompanijos atstovybėje Lietuvoje. Kadangi pagrindinis biuras įsikūręs Jungtinėje Karalystėje, pradėjome dairytis karjeros perspektyvų šioje šalyje.
Visi gydytojų darbai čia yra publikuojami viešai NHS portale. Išsirinkau du variantus – vienas iš jų buvo Londone, o kitas – šalies šiaurėje.
Pateikiau dokumentus internetu ir netrukus iš Londono ligoninės gavau kvietimą į darbo pokalbį. Nuskridau vienai parai. Interviu truko gal 10-15 minučių. Kai grįžau namo, elektroninio pašto dėžutėje radau kvietimą pradėti dirbti. Tad jokių ypatingų patirčių ieškant pirmojo darbo nepatyriau. Būsimi darbdaviai norėjo, jog iš karto atvažiuočiau dirbti, o mano vestuvės buvo suplanuotos po 6 savaičių. Tai sakė: „ištekėk ir atvažiuok“. Tokia ir buvo mūsų poros povestuvinė patirtis – aš pakavau lagaminus ir keičiau visus dokumentus. Praėjus dešimčiai dienų po vestuvių jau buvau Londone.
Kiek vėliau ėmiausi konsultuoti ir privačiai klinikoje „Baltic Medical Centre“.
Kadangi šiuo metu auginu vaiką, iš NHS pasitraukiau dėl didelio darbo krūvio.
– Ar galima būtų teigti, jog gydytojams Anglijoje yra pakankamai lengva rasti darbą?
– Manyčiau, įvairiai. Tai priklauso ir nuo sėkmės, specializacijos ir įvairių kitų priežasčių bei aplinkybių – ar yra didelis gydytojų poreikis ir pan. Visų pirma, įdarbinimo taisyklės dabar labai sugriežtintos. Anksčiau pakako išversti savo dokumentus, diplomus, išsiųsti juos nurodytu adresu, o atitikus visus kriterijus, atvažiuoti pasiimti licencijos. Labai paprasta.
Dabar licencijos taip paprastai neišduoda. Kiekvienas naujai pradedantis dirbti gydytojas turi išlaikyti IELTS anglų kalbos egzaminą, jei jo diplomas nebuvo įgytas angliškai kalbančioje šalyje. Pavyzdžiui, norint studijuoti universitete praeinamasis IELTS balas yra 7, o tam, kad gauti gydytojo licenciją reikia 7.5 balo. Tai nėra taip paprasta pasiekti.
O toliau viskas labai priklauso nuo to, kokia yra tavo specialybė – yra ir daugiau, ir mažiau paklausių specialybių. Džiaugiuosi, kad ginekologams šioje šalyje darbo netrūksta.
– Kokius galėtumėte įvardinti gydytojo darbo Anglijoje ir Lietuvoje skirtumus?
– Skirtumų, žinoma, yra. Visų pirma, reikia pradėti nuo to, jog NHS yra ketvirtas pagal dydį darbdavys pasaulyje. Pirmoje vietoje yra JAV kariuomenė, antroje – kinų kariuomenė, toliau seka „Walmart“ ir tada NHS – čia dirba apie 1,7 mln. žmonių. Tai yra maždaug tiek, kaip kad visi darbingo amžiaus žmonės Lietuvoje dirbtų sveikatos priežiūros sistemoje. Taigi, tai didžiulė struktūra. Akivaizdu – kuo struktūra didesnė, tuo ji mažiau mobili ir tuo lėčiau keičiasi. Kuo didesnė struktūra, tuo didesnio reikia priežiūros aparato.
Kitas skirtumas, kad NHS labai daug pagalbinio personalo. Pavyzdžiui, yra tokių darbo pozicijų, kaip nešiotojas arba vežiotojas. Jei reikia pacientą pervežti diagnostinei procedūrai į kitą ligoninės galą, iškviečiamas specialus žmogus. Jis nuveža pacientą, pristato ten, kur reikia, ir grąžina atgal. Arba, pavyzdžiui, vyksta operacija, ir reikia padaryti tyrimą. Iškviečiamas specialus žmogus, jis neša mėginius į laboratoriją, ir tuomet viskas vyksta operatyviau.
Šioje šalyje daugiau psichologų, fizioterapeutų ir kai kurių kitų specializacijų darbuotojų, kurių Lietuvoje mažiau arba visai nėra dėl lėšų stokos arba tiesiog dėl kitokios darbo organizavimo tvarkos.
Gydytojų gradacija irgi yra kitokia. Lietuvoje mes esame studentai, po to praktikantai, vėliau jaunesnieji, vyresnieji rezidentai, galiausiai tampame gydytojas. Ir viskas – visą likusį gyvenimą esi gydytojas. Tokio dalyko kaip oficialus konsultantas – tai būtų kaip vyresnysis budintysis arba skyriaus vedėjas, Lietuvoje nėra. Skyriaus vedėju tampama viena tvarka, vyresniuoju budinčiuoju – kita tvarka. Ši pozicija reiškia, jog esi pripažintas lyderis gydytojų tarpe, turintis daugiau įgaliojimų. Tai gali įvykti po 5 ar 15 metų nuo karjeros pradžios, o gali ir niekada neįvykti.
Kitas skirtumas, kad Didžiojoje Britanijoje slaugytojos yra labai specializuotos. Pavyzdžiui, slaugytoja-echoskopuotoja arba slaugytoja nevaisingumo gydymui – kiekviena jų dirba tik savoje srityje. Jos daro tai, ką Lietuvoje yra įpratę daryti gydytojai. Tad atvykus dirbti į šią šalį, iš pradžių kamuoja klausimas – o ką daryti tau? Tą klausimą išsiaiškinti užtrunka.
Darbo krūvis taip pat Didžiojoje Britanijoje yra didesnis. Kartais atrodo, jog 12 valandų darbo dieną praleidi tik eidamas iš vieno ligoninės galo į kitą. Dirbi tarp daugybės žmonių. Pavyzdžiui, kiekvienai gimdyvei yra paskirta akušerė, tuomet yra tų akušerių koordinatorė – vyresnioji akušerė, kuri koordinuoja ir organizuoja visą darbą. Yra ir operacinės slaugytoja, valytojas, pagalbiniai darbuotojai, jaunesnieji gydytojai, vidurinės grandies, vyresnieji konsultantai – procese dalyvauja daugybė žmonių. Vizituoti paciento į palatą ateina visa delegacija. Vienas žiūri vieną, kitas kitą, trečias rašo.
Tuomet jautiesi mažas sraigtelis didelėje sistemoje. Atvažiavus iš Lietuvos, kur visoje ligoninėje naktinės pamainos metu yra gal 15 žmonių, priprasti prie tokių mastų ne taip lengva.
– „Baltic Medical Centre“ yra privati lietuviška klinika Londone. Ar turite kokių sąsajų su NHS?
– NHS skirsto sveikatos biudžetą ir teikia pacientams nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau šalyje yra daug privačių gydymo įstaigų, kuriose paslaugos yra apmokamos privačių draudimų arba pačių pacientų lėšomis.
Šios abi sistemos ne tiesiogiai, bet sąvaikauja tarpusavyje: kai reikalingos labai specializuotos paslaugos, kurių privatūs centrai negali suteikti, pacientai nukreipiami į valstybines ligonines. Kuomet NHS dėl didelių pacientų srautų negali suteikti paslaugų laiku, tuomet pacientai nukreipiami privačiam gydymui.
Bet iš principo tai yra dvi atskiros sveikatos priežiūros struktūros.
Kalbant konkrečiau, kai pacientui reikalinga procedūra ar operacija, kurios ambulatorinėmis sąlygomis mes negalime atlikti, suteikiame išrašą apie jo sveikatos būklę ir nukreipiame į NHS.
Taip pat siūlome gydytis Lietuvoje – labai dažnai pacientai tokį kelią ir pasirenka. Pagal ES direktyvą šiuo metu visiems ES piliečiams gali būti taikomas gydymas be sienų bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Tai reiškia, kad jei pacientas moka mokesčius Jungtinėje Karalystėje, yra registruotas NHS sistemoje, galime teikti paraišką ir prašyti NHS padengti gydymosi Lietuvoje išlaidas.
– Kaip galėtumėte palyginti gydytojų darbą ir jo kokybę privačioje klinikoje ir NHS?
– Privatus sektorius turi savų privalumų – paslaugos lengvai prieinamos, pacientas gali rinktis jam patogų konsultacijos laiką ir gydytoją, pas kurį pageidauja lankytis.
Pacientas gali sugrįžti pas tą patį gydytoją, kuris jau žino jo problemas.
Privačioje klinikoje nėra skubotumo, gydytojai skiria laiko pacientui tiek, kiek reikia.
Mūsų klinikos privalumas dar ir toks, kad gydytojai kalba lietuvių, rusų kalbomis. Tuomet nėra kalbos barjero, pacientui lengviau išsakyti savo nusiskundimus, lengviau suprasti gydytojo rekomendacijas.
– Kaip britai vertina jų šalyje dirbančius užsieniečius? Juk net trečdalis Didžiosios Britanijos medicinos gydytojų yra gimę užsienyje.
– Tai priklauso nuo to, ką vadiname britais. Pavyzdžiui, toje ligoninėje, kurioje dirbau, gydytojų iš Indijos buvo kone ketvirtadalis. Bet tie indai yra čia gimę, tai juos jau būtų galima vadinti britais. Atvažiavusių žmonių Londone yra tiek daug, jog jei vietinis gyventojas būtų nusiteikęs prieš imigrantus, tai būtų nusiteikęs prieš pusę savo kolektyvo.
– Jungtinės Karalystės lietuviai, lankydamiesi pas vietinius bendrosios praktikos gydytojus, linkę skųstis, kad gydytojai nuo visų ligų skiria paracetamolį, dažnai „nugydo“, neįsigilindami į ligos simptomus. Kita vertus, Jungtinė Karalystė pasižymi naujausiais ir moderniausiais sudėtingų ligų gydymo būdais – ne vienas britų mokslininkas už pasiekimus yra gavęs prestižinę Nobelio premiją. Tad kaip yra iš tikrųjų – gal iš tiesų, Jungtinėje Karalystėje rimtos ligos gydomos rimtai, o nerimtos – nerimtai?
– Vietinis britas pasitiki profesionalais, gydytojais. Susirgęs jis neieško jokių papildomų sprendimų – nueina pas gydytoją ir gauna pirmos eilės patarimą, tada jei tas nepadeda – antros eilės patarimą, jei ir tas nepadeda – trečios.
Tuo tarpu sunegalavęs mūsų tautietis dažniau linkęs pasitikėti savimi, savo namų vaistinėle, internetu ar netgi kaimynės patarimais. Jei niekas nepadeda – tik tuomet kreipiasi į gydytoją. Šioje vietoje ir iškyla pirmasis nesusikalbėjimas – gydytojas pacientui suteikia pirmos eilės patarimą. Mūsų žmogui tai netinka, nes jis visus tuos pirmus dešimt žingsnių jau yra išbandęs pats.
Šioje šalyje yra griežti klinikinio gydymo standartai. Gydytojas negali „peršokti kelių laiptukų“ – egzistuoja griežta kontrolė.
Skirtingos gydymo metodikos, skirtingi mūsų įpročiai, egzistuojantis kalbos barjeras – daug priežasčių, kurios nulemia požiūrį, kad viskas gydoma paracetamoliu.
– Jūsų nuomone, kas paskatintų į užsienį emigravusius lietuvius gydytojus grįžti į Lietuvą?
– Kodėl gydytojai išvažiuoja iš Lietuvos? Sunku už visus atsakyti, – turbūt ieško geresnio gyvenimo, karjeros galimybių, saviraiškos, pagarbos, saugumo – kiekvienas turi savų priežasčių. Lietuvoje galima dirbti 24 valandas per parą, bet didesnis darbo valandų skaičius neduoda didesnės finansinės grąžos – jaunam žmogui tai yra demotyvuojantis dalykas. Esi entuziastingas, kupinas jėgų, norisi siekti geresnio gyvenimo – o siekti – ribotos galimybės. Todėl vykstama kitur, kur galimybės yra didesnės. Nors, žinoma, tenka aukoti savo komfortą, draugus, ryšius. Bet tai visada yra kompromisas.
Kas galėtų paskatinti grįžti? Konkurencingas atlyginimas, aiški darbo vietų paskirstymo sistema, didesnės karjeros ir tobulėjimo galimybės, o taip pat – paprasčiausias aiškumas, nes medicinos reforma Lietuvoje vyksta, tačiau iš esmės mažai kas keičiasi.
– Kalbant apie mentalitetą. Ne paslaptis, kad Lietuvoje „atsidėkojimo“ gydytojams praktiką puoselėja didelė dalis pacientų. Ar Anglijoje gyvenantys imigrantai tęsia šią tradiciją – bando kokiais nors būdais gydytojams „atsidėkoti“ (pinigais, saldumynais)?
– „Atsidėkojimo“ sistema šioje šalyje nėra gaji nei valdiškose, nei privačiose gydymo įstaigose.
Kartais padėkoti norintis pacientas atneša gėlių puokštę ar saldainių, bet tai nutinka ypatingai retai – pvz., per šventes. Savo medicinos centre teikiame privačias paslaugas, už kurias pacientai susimoka.
Mes, gydytojai, vienodai stengiamės dėl kiekvieno paciento. Noriu tikėti, kad ydinga „atsidėkojimo“ sistema išnyks ir Lietuvoje.
