47 metų Dainius prisimena draugų pasakojimus apie dirbtinai padidintą kraujo spaudimą, prisivalgius grafito ar prisigėrus stiprios kavos, taip bandant suvaidinti širdininką. Jam pačiam galvoti, kaip išsisukti nuo karo tarnybos, neprireikė – vyras yra pilnapadis.
Pasak Dainiaus, ypač populiaru būdavo suvaidinti psichikos ligas. Paprasčiausias būdas atsidurti psichikos ligų įskaitoje – imituoti savižudybę. Vienas Dainiaus bičiulis kaip reikiant rizikavo savo sveikata – išgėręs saują tablečių nuėjo pas seserį atsisveikinti. Suprantama, sesuo nežinojo, kad jaunuolis iš tiesų visai nenorėjo žudytis – priešingu atveju triukas vargu ar būtų pavykęs. Buvo iškviesti medikai, vaikinui teko pagulėti Vasaros gatvėje, tačiau karo tarnybos jis išvengė.
„Nemanau, kad verta rizikuoti, simuliuojant ligas, kad išvengtum karo tarnybos. Draugui nedaug trūko, kad būtų perspaudęs su vaidyba ir atsidūręs ligoninėje, kur gydomi jau tikrai sunkūs psichikos ligoniai. Be reikalo leidžiami vaistai galėjo rimtai sugadinti sveikatą“, – svarstė Dainius.
Grąžinus Lietuvoje šauktinių kariuomenę, vėl gali atsirasti pagundų išvengti tarnybos, vaidinant ligas. Tačiau laikai jau kiti – medicininė diagnostika gerokai pažengusi į priekį, tad apsimesti neprigirdinčiu, nors iš tiesų puikiai girdi, tikrai nepavyks.
Su Lietuvos kariuomenės Karinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininku majoru Viliumi Kočiubaičiu kalbėjomės apie tai, kaip bus organizuojami šauktinių sveikatos ir tinkamumo karinei tarnybai tikrinimai.
– Kaip bus organizuojamas šauktinių sveikatos tikrinimas?
– Kol kas apie detales dar diskutuojama, bet jau yra žinoma, kad šauktinius tikrinsime mes – Lietuvos kariuomenės medicinos tarnyba. Komisijos greičiausiai bus keturios – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Jos veikia ir dabar – tikrinami tie, kurie eina tarnauti į bazinius karinius mokymus, savanorius, šaulius.
– Pradėjus tikrinti šauktinius, komisijoms gerokai padaugės darbo. Ar esate pasirengę?
– Darbo, be abejo, padaugės. Šiuo metu tam ruošiamės. Šauktinių, aišku, bus daugiau, todėl teks pasitelkti papildomus resursus, tiek žmogiškuosius, tiek aparatūrą.
– Nuo kada prasidės tikrinimai?
– Viskas priklausys nuo tikslių sprendimų. Iš esmės esame pasiruošę pradėti nors ir dabar – tai mums ne naujiena. Prieš 8 metus, prieš panaikinant šauktinių kariuomenę, dirbome tą patį darbą.
– Su kokiomis ligomis ir sveikatos sutrikimais žmonės nebus priimami į karo tarnybą?
– Bus visiškai neimami tie, kurie turi kokias nors įgimtas patologijas – tai, pavyzdžiui, širdies ydos, vystymosi patologijos su dideliais funkcijos sutrikimais, judamojo aparato sutrikimai – stuburo iškrypimai, trečio laipsnio plokščiapadystė, būklės po traumų. Tokie žmonės nebus tinkami.
Taip pat nebus tinkami sergantys bronchine astma, epilepsija – yra begalė ligų.
– O psichikos sutrikimai?
– Ir jie. Mes nustatinėjame visų pirma intelektą. Jeigu žmogus – nepakankamo intelekto, jis nebus tinkamas. Taip pat netinkamas, jei yra sirgęs psichikos ligomis, gydytomis stacionare – tokiomis, kaip depresija, bipoliniai sutrikimai, šizofrenija, ir panašiai.
– Jeigu žmogus su didele plokščiapadyste ar stuburo iškrypimu vis tiek norės pasitarnauti tėvynei – ar jam bus pasiūlomos kokios nors alternatyvos, pavyzdžiui, darbuotis kariuomenės sandėlyje?
– Ne, nebus. Apie 2005-2006 metus buvo sugalvota alternatyvi tarnyba, bet ji buvo visiškai nepopuliari. Lyg ir keletas žmonių ją atliko ligoninėse, senelių namuose.
Dabar to nedarysime – žmogus turi įgyti bazinius kario įgūdžius. Jam reikės laikyti fizinio parengimo testus, turėti atitinkamo lygio fizinę ištvermę. Naktiniai žygiai, šaudymai – jiems reikia atitinkamo fizinio parengtumo, su prasta sveikata žmonės netiks. Su trečio laipsnio plokščiapadyste žmogus tikrai neįveiks 10 km žygio.
– Ar tikitės, kad bus daug bandančių simuliuoti ligas, apsimesti protiškai atsilikusiais ar fiziškai nesveikais?
– Nemanau. Aš dirbau su šauktiniais nuo 1997 metų – daug tokių tikrai nėra. Bet žmonės, kurie nenori eiti tarnauti, aišku, viskuo skundžiasi, kas tik įmanoma – mes juos esame priversti ištirti. Tarkim, sako, aš negaliu – man skauda galvą. Mes juos tiriame.
Būna, kad iš tiesų surandam ligą – žmogus gali būti persirgęs meningitu, encefalitu, patyręs galvos traumą, buvęs komoje. Bet tokie, kurie tuščiai skundžiasi – bus imami tarnauti. Vien skundų nepakaks – yra medicininiai metodai, kurie nustato.
– Jeigu žmogus sakys: „aš blogai girdžiu“ – kaip patikrinti, ar jis nemeluoja?
– Ar blogai girdi – labai paprasta patikrinti. Yra specialios kabinos su aparatūra, atliekama audiometrija. Žmogus netgi simuliuodamas, kad negirdi, neapgaus – aparatūra nustatys, kad jis elgiasi neadekvačiai.
– O kaip su suvaidintais psichikos sutrikimais, kuomet neadekvatus elgesys ir yra būdingas požymis?
– Taip primityviai tikrai niekas nebesielgia. Pas mus atėjęs žmogus nieko nevaidina – aišku, gali skųstis, kad jam būna bloga nuotaika, kad jis būna impulsyvus, kad turi kažkokius neįprastus charakterio bruožus. Mes turime kompiuterizuotą to žmogaus ligos istoriją, kurią „pasikeliame“ iš duomenų bazės.
Jeigu žmogus ateina ir sako, kad yra psichiškai nesveikas, o mes matome, kad jis dėl to į nieką nesikreipęs – nei į psichiatrą, nei į psichologą, mokykloje neturėjęs problemų, – tuomet, aišku, niekas tuo netiki.
Jeigu yra kitos ligos, pavyzdžiui, ta pati depresija, buvę suicidiniai bandymai mes tiriame netgi psichiatrijos stacionare. Tai kainuoja pinigus, bet mes tokius žmones tiriame.
– Ko vertas tos karys, kuris bando imituoti ligas, kad tik išvengtų pareigos? Ar tai – patikimas tėvynės gynėjas? Gal verčiau tokių iš viso neimti?
– Nėra tokios nuostatos, kad paleistume žmogų vien todėl, kad jis bando simuliuoti. Bet jeigu paėmėme „ribinį“ žmogų ir matom, kad jis turi problemų, nepritampa kariuomenėje, jam per sunku, jis neranda kontakto su kolektyvu, su vadais – tokį atleidžiame iš tarnybos. Jis papuola dar kartą pas mus į komisiją, ir mes jį paleidžiam namo.
Dar į kariuomenę neimame tokių žmonių, kurie vartoja narkotikus, ir jiems nustatyta priklausomybė nuo narkotinių medžiagų.
– Negali taip nutikti, kad vaikinai tyčia pavartos narkotikų, kad jų neimtų į kariuomenę?
– Vienkartinį pavartojimą reikia skirti nuo priklausomybės. Priklausomybė yra tada, kai žmogus be narkotikų negali gyventi. Jeigu pavartota vienkartinai – mes nustatome, kad tai buvo vienetiniai atvejai, ir tokius žmones imame tarnauti.
Aišku, bandymų apsimetinėti neišvengsime. Turėjome bazinius karinius mokymus, kurie pagrįsti savanoriškumo principu. Praktiškai visų motyvacija buvo 10 balų iš 10. Žinoma, šauktinių motyvacija bus žemesnė. Todėl ir į tai atsižvelgsim – jeigu žmogus yra nemotyvuotas, jis viskuo skųsis. Jeigu motyvuotas – kartais netgi nuslepia kokius nors savo susirgimus.
– Ar yra pasitaikę tokių atvejų?
– Specialiai neslėpdavo, bet ateidavo nežinodami, kad, pavyzdžiui, su vienu inkstu negalima tarnauti.
– Gudrybės, kokiomis sovietmečiu pavykdavo išvengti karinės tarnybos, nebeišdegs?
– Nuo tų laikų praėjo daugybė metų. Mūsų karo prievolės sistema ir patikrinimas 2000-aisiais metais buvo kuriama pagal švedų sistemą. Bendradarbiavome su švedų gydytojais, karo prievolės specialistais. Švedų sistema gerokai skiriasi nuo sovietinės.
Devyni mėnesiai nėra daug – tai ne dveji metai. Žmonės tuo pačiu ir sveikatą pasitikrina, ir sustiprėja fiziškai. Turime gerus fizinio rengimo, karinio rengimo instruktorius – kariuomenė žmonėms tik į naudą.
O simuliantus mes ištiriame – apgauti ne taip paprasta, kaip anksčiau. Dabar medicina – tokio aukšto lygio, kokio sovietmečiu nebuvo. Pasitelkiami magnetinis rezonansas, kompiuterinė tomografija. Tu neateisi ir nepasakysi: „Skauda nugarą, todėl aš negaliu tarnauti“. Padaromi kompiuteriniai stuburo slankstelių tyrimai – matoma, ar yra sutrikimas, ar nėra.
Naudojame ir psichologinius testus – jie netgi parodo, kada žmogus apsimetinėja, simuliuoja: pas jį būna aukštos melo skalės.
